Kolaborantai bunda?
Griuvus sovietų imperijai ir Lietuvai išsilavinus iš konvulsiškų monstro gniaužtų, tuometiniai Nepriklausomybės akto signatarai ir kiti Lietuvos laisvės atkūrimo darbą dirbę žmonės puikiai suvokė, kad daugybė kolaboravusių su sovietais asmenų niekur nedingo ir tiesiog prisitaikė prie pasikeitusios situacijos. Buvo didžiule grėsme, kad senoji santvarka grįš. Keičiantis politinėms valdžioms ir tvirtėjant Lietuvos valstybingumui apie šias grėsmes nustota kalbėti apskritai ir jei kas apie tai užsimindavo tuoj pat buvo išjuokiamas (nes kažkam nepatogiai primindavo sovietinę praeitį).
Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai priverčia sunerimti, kad grėsmės niekur neišnyko ir pradeda reikštis pilna jėga.
Žaliojo tilto skulptūros – balvonai, yra aiškūs ir nedviprasmiški sovietų okupuotos Lietuvos simboliai. Statulos yra neužgesusių imperinių ambicijų simbolis arba imperijos ribų žymuo. Manau, kad tuos, kurie priešinasi šių simbolių pašalinimui galima skirstytini į sąmoningus kolaborantus, pajutusius, kad situacija pasikeitė ir vėl galima pasitarnauti šeimininkams, ir suklaidintuosius, kuriems propagandiniais ar pseudo moksliniais „argumentais“ yra įrodytas imperinių riboženklių būtinumas Lietuvoje.
Aišku, būtų galima kaltinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą trumparegiškumu arba pseudo mokslo pergale prieš sveiką logiką, tačiau manau, šaknys slypi daug giliau... Todėl žemai lenkiu galvą prieš Romą Pakalnį, aiškiai ir tiksliai nubrėžusį liniją tarp demokratijos ir demagogijos.
Ar Vilniui socialdemokratai rengia Krymo scenarijų?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų labai sveikintina Seimo vicepirmininko Gedimino Kirkilo idėja, nes yra siūloma tiesioginės demokratijos būdu išspręsti visuomenėje didžiules aistras keliantį klausimą. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio ir tik iš šalies.
Socialdemokratai nuosekliai pasisako už imperinių riboženklių išsaugojimą ir čia negalima jų kaltinti tik nostalgija sovietinei imperijai (taip vadinama sovietinio paveldo išsaugojimu), bet tai kažkas daugiau.
Atsižvelgiant į didžiulę pono Kirkilo politinę ir diplomatinę patirtį, daugiau negu naivu butų tikėtis, kad referendumo pasiūlymas buvo pateiktas šiaip sau. Iki savivaldos rinkimų likus mažiau nei dviem savaitėm, šio pasiūlymo nei teisiškai, nei techniškai negalima įgyvendinti kartu su savivaldos rinkimais. Vadinasi vietoj to, kad šį klausimą spręsti iš esmės būtų pradedama, nauja agitacinė kampanija ir nesunku atspėti, kam ji būtų naudinga ir kas ją finansuotų.
Nesunku prognozuoti, kad kolaborantinės jėgos įdėtų maksimalias pastangas, kad referendume butų pritarta balvonų išsaugojimui, o tada žiūrėk ir kiti referendumai... dėl Vilniaus savarankiškumo, dėl išstojimo, dėl įstojimo...