Visą kadenciją valdančioji koalicija imitavo savo suformuotos Vyriausybės programos sumanymą: „švietimo ir mokslo politika iš esmės pakeis pastaraisiais metais įgyvendinamos politikos nuostatas“ (cituojama Vyriausybės 2012-2016 m. programa, psl. 29-35). Tiesą sakant, nei imitavo, nei ką nors iš esmės veikė, tiesiog plūduriavo kylančios ekonomikos teikiamoje naudoje ir ramybėje.

Prisimename, kad praeitoje kadencijoje naujas Mokslo ir studijų įstatymas buvo Seime priimtas per gerą pusmetį. Tuometė opozicija (dabartiniai valdantieji) kaip įmanydami stabdė įstatymo priėmimo procesą, vėliau apskundė Konstituciniam Teismui, siekė išlaikyti esamą padėtį. Paradoksalu kitkas: įgiję valdžios galias, per ketverius metus iš esmės nesiskubino ką nors keisti ir vykdė ankstesnę politiką. Ir ją tęs iki kadencijos pabaigos. Taigi kodėl iki Seimo rinkimų belikus pusmečiui, valdantieji pradės forsuoti „naująjį“ produktą?

Suprantama, kad, pasikeitus Seimo daugumai, naujoji koalicija imasi tobulinti įstatymus, jei jie trukdo įgyvendinti jos programą. Taigi paanalizuokime, kokius tikslus kėlė socialdemokratų, darbiečių ir tvarkiečių koalicija mokslo ir studijų srityje, kaip juos pavyko įgyvendinti.

Pirmiausia siekiama atsiriboti nuo 2008-2012 metų šios srities politikos ir kartu pažeriama daug pažadų: „atsisakysime laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelio metodikos“ ( ji tebetaikoma ir nepakeista), „sudarysime ilgalaikes sutartis su aukštosiomis mokyklomis“ (jokių sutarčių nėra, jos neįteisintos, nepagrįstas ir jų reikalingumas), „atsisakysime studentų skirstymo į mokančius už studijas ir už jas nemokančius, nustatysime visuotinę metinę studijų įmoką, kuri bus vienoda visoms studijų programoms“ ( jokios normos nepakeistos, pirmiausia reikia keisti Konstituciją, nes, anot Konstitucinio Teismo, gerai besimokantys jokia forma negali būti verčiami už studijas mokėti), „sieksime didesnio studijų programų lankstumo ir po vidurinio išsilavinimo įgyjamo mokslo sektorių darnos“ ( į aukštąsias tebestoja apie 70% abiturientų; mažėjant jų skaičiui, priimama tiek pat; apie 30% studijų programų tesurenka iki dešimties studentų ir t.t.), „kelsime dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestį“ ( studijų krepšelis liko krizinis, nepadidintas, taigi aukštosios mokyklos priverstos priimti kuo daugiau studentų, mokančių už studijas, kad palaikytų bent krizinį dėstytojų atlyginimą), „reformuosime aukštųjų mokyklų tarybas ir peržiūrėsime jų funkcijas“( jos po Konstitucinio Teismo sprendimo jau seniai peržiūrėtos ir įtvirtintos, bet įnirtingai tebesiekiama sudarkyti jau nusistovėjusią aukštųjų mokyklų valdymo schemą), „ sudarysime palankias sąlygas didžiąją dalį taikomųjų tyrimų finansuoti užsakovų lėšomis“ (tebesudarinėja) ir t.t. Taigi reikia pradėti savo pažadus tesėti...

Akivaizdu, kad šios Vyriausybės mokslo ir studijų politika tebuvo nesiliaujantis oponavimas ją pradėjusiems be jokių naujų idėjų ir ambicijų, o per visus ketverius metus nieko nepadaryta. Antra vertus, netgi teikiamoje Seimui įstatymo redakcijoje daugumos valdančiųjų programos nuostatų nėra. Kitų ir negali būti, nes jos nėra įstatymo objektas ar galimai prieštarauja Konstitucijai. Tačiau nepamirština ir tai, kad šios Vyriausybės programoje yra reikšmingas įsipareigojimas: „parengsime valstybinę mokslo ir studijų strategiją, kurioje išdėstysime Lietuvos mokslo, mokslo tiriamosios (taikomosios), inovacinės veiklos, studijų, mokslo, verslo jungčių prasmingumo tikslus, prioritetus, numatomus rezultatus“. Tebedėsto, ir taip visą kadenciją...

Gaila, kad ketveri šios kadencijos metai švietimo, mokslo ir studijų politikos srityje – visiška stagnacija ir neveiklumas. Arba mūsų ateities pralaimėjimas. Apmaudu, kad švietimo politika paverčiama tik politiniu revanšizmu. Vis dar neturime nacionalinės švietimo, mokslo ir studijų politikos, aukščiau partinio lygio pakylėto supratimo, kad šios sritys lemia ir žmogaus, ir valstybės sėkmę globaliame pasaulyje.

Prieš savaitę Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui buvo pateikta informatyvi medžiaga, apibendrinanti kelerių metų mokslo ir studijų sektoriaus tyrimus ir ekspertizes, atskleistas išsamus sistemos padėties ir problemų paveikslas, pasiūlyta, ką ir kaip reikėtų neatidėliojant keisti ir tobulinti, aptariamos galimos problemų sprendimo alternatyvos.

Naujoji Mokslo ir studijų įstatymo redakcija turėtų įtvirtinti tas normas, kurios leistų įgyvendinti pasirinktą sistemos kompleksinio tobulinimo kryptį (nuo aiškios universitetų ir kolegijų misijos sampratos ir reikalavimų aukštosioms mokykloms, finansavimo pertvarkos, iki institucijų tinklo pertvarkos kriterijų). Valdančiųjų stumiamas projektas nė iš tolo nepriartėja prie šios problematikos. Taigi nereikalingas, be jokių reikšmingų nacionalinių siekių.

Reikia veltui neeikvoti laiko „naujam“ projektui, o imtis kurti naujos kokybės Mokslo ir studijų įstatymą, kurio laukia visuomenė ir akademinės bendruomenės, kurio reikia Lietuvos sėkmei. Tokiam veiksmui turime pakankamai faktais ir tyrimais pagrįstos medžiagos, reikia tik akademinių bendruomenių, joms atstovaujančių institucijų, verslo organizacijų ir pagrindinių partijų nacionalinio sutarimo judėti, kokia bebūtų ateityje koalicija, ta pačia kryptimi, tuo pačiu kaitos keliu, kad politinės daugumos veltui neeikvotų Lietuvos ateities laiko.