Lyg ir norėtųsi sakyti, kad džiugina šis priešrinkiminis nušvitimas, bet man per tuos pačius ketverius metus pavyko baigti studijas dviejuose universitetuose Vakarų Europoje, įgyti darbo praktikos JAV ir sugrįžti į Tėvynę.
Vis dėlto kalbame apie vieną rimčiausių problemų, su kuria susiduriame Nepriklausomoje Lietuvoje – emigraciją. Šis reiškinys, kaip kadaise trėmimai, palietė kone kiekvieną Lietuvos šeimą.
Sudėtinga būtų rasti Lietuvoje giminę, kuri nesusidūrusi su artimųjų emigracija. Žinoma, galime įžvelgti pozityvią žinią, kadangi emigracija ne visada laikytina neigiamu reiškiniu - kartu tai yra labai geras būdas praplėsti savo akiratį, susipažinti su skirtingomis kultūromis, pagerinti savo kalbinius įgūdžius, atrasti ir parsivežti verslo idėjų. Deja, kita medalio pusė mus paliečia skaudžiau.
Oficialiais duomenimis, po Nepriklausomybės atkūrimo iš šalies išvyko beveik 870 tūkst. asmenų arba 1/3 Lietuvos gyventojų. Blogiausia, kad beveik 73 proc. emigrantų yra 15 - 44 metų. Paprastai tariant, dėl emigracijos Lietuva praranda jaunus ir darbingus gyventojus, galinčius ženkliai prisidėti prie geresnio visų Lietuvos žmonių gyvenimo.
Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, emigracijos nulemtas jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas sukels itin rimtas demografines problemas: jau pradeda trūkti darbo jėgos, vis mažesniam dirbančiųjų skaičiui tenka išlaikyti didėjantį senstančios visuomenės skaičių, o Lietuvai vis sunkiau tampa prisitraukti užsienio investicijas konkuruojant regione.
Vyriausybė, reaguodama į šią problemą, priėmė betikslį idėjų kratinį, pavadintą planu „Priemonių emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti“. Jei nesate susipažinę su šiuo šedevru, trumpai pristatysiu, ką planas siūlo, pavyzdžiui, pradedančiam verslininkui: konsultacijų ir informacijos teikimą; verslumo skatinimo renginių organizavimą; informacinių įpareigojimų, licencijų, leidimų ir kitokių reikalavimų verslui mažinimą (kažkada ateityje); lietuvių kilmės verslininkų informavimą apie verslo plėtros Lietuvoje galimybes; vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimo darbo rinkoje ir savanoriškoje veikloje didinimą bei palankių sąlygų spręsti socialinius ir pilietinius klausimus sukūrimą.
Nieko konkretaus, bet skamba gražiai. Pažvelkime giliau: naujų darbo vietų steigimas – verslumo ir užimtumo didžiausio nedarbo teritorijose skatinimas; minimaliojo darbo užmokesčio didinimas; darbo apmokėjimo reglamentavimo tobulinimas; mokymosi visą gyvenimą skatinimas; kultūrinių, ekonominių ir kitų ryšių su užsienio lietuviais stiprinimas.
Jeigu jums dar pritrūktų konsultacijų, Vyriausybė siūlo psichologinių paslaugų grįžusiems arba ketinantiems grįžti į Lietuvą emigrantams teikimą internetu; el. leidinio „Gyvenimas ir darbas Lietuvoje“ parengimą ir panašias projektines veiklas. Kaip jau tikriausiai supratote, dokumentas persunktas lozungais, o ne konkrečiomis priemonėmis, neturi aiškių rodiklių ir užsibrėžtų ambicingų tikslų. Visame dokumente, kuris turėtų pateikti sprendimus itin rimtoms šalies problemoms, galima perskaityti vos kelias konkrečias priemones.
Ši dokumentą ne šiaip sau pavadinau betiksliu idėjų kratiniu. Vyriausybė eilinį kartą neišsikelia jokio konkretaus tikslo. Tai suprasti galima – jei išsikelsi tikslą, juk reikės dirbti, vėliau atsiskaityti visuomenei už pasiektus (arba ne) rodiklius.
Dauguma šių priemonių eilinį kartą, deja, yra orientuotos į procesą, įsisavinant lėšas, o ne rezultatą – sugrąžinti mūsų žmones namo.
Pirmiausia, toks dokumentus turėtų prasidėti nuo aiškaus išsikelto tikslo, pvz., sugrįžtamąją imigraciją padidinti nuo 22 130 iki 45 000, emigracijos skaičių sumažinti nuo 44 533 iki 15 00 gyventojų per metus. Tuomet, siekiant šių ambicingų tikslų, privalo būti dėliojami tikslai bei priemonės, už kurias atsakingos konkrečios institucijos.
Už visą projekto įgyvendinimą atsakinga privalo būti pati Vyriausybė, kuri nuolat supažindinama su tarpiniais rezultatais. Garantuoju, kad jau po pirmų darbo metų dalį neveiksmingų priemonių galima bus braukti, o likusius resursus skirti naujoms arba stiprinti veiksmingiausias priemones. Šiandien abejoju, ar kas Vyriausybėje atsakys, kurios plano priemonės ir kokiu procentu yra pasiteisinusios, nors yra vykdomos jau eilę metų.
Kalbant apie priemones, jos tai pat privalo būti konkrečios - verslą konsultuoti yra labai gerai, tačiau verslo atstovai patvirtins, kad geriausiai motyvuoja mokestinės lengvatos, reguliacinis aiškumas ir aplinkos stabilumas. Planas privalo numatyti: darbo užmokesčio apmokestinimo mažinimą bent 4 proc.; Sodros lubų mažinimą iki 2,5 tūkst. eurų; minimalios algos prilyginimą neapmokestintajam pajamų dydžiui. Nereikia varžytis didinant minimalią algą, daug geresnių rezultatų pasieksime realiai kovodami su šešėliu. Žmonės migruoja ne todėl, kad maža minimali alga, o todėl, kad nepasitiki savo valstybe, teismų ir sveikatos apsaugos sistema, o visa tai prasideda nuo vokelio, kuris yra šešėlio šalyje simbolis, kurio neteisingumo jausmas graužia mūsų piliečius.
Norėtųsi priminti, kad yra toks Valstybės tarnybos departamentas, kuris šiuo metu ieško bent 200 valstybės tarnautojų skirtingose Lietuvos regionuose. Deja, esant ne Lietuvoje gauti darbą yra neįmanoma - interviu ir gebėjimų testas privalo būti atliktas tik Lietuvoje. Modernios technologijos šiai institucijai vis dar nepasiekiamos.
Sunku suvokti, kaip esant tokiai demografinei krizei galime sau leisti nesuteikti šanso Lietuvos piliečiui, gyvenančiam Londone, Osle ar Dubline, ieškotis darbo Lietuvoje. Tokios detalės parodo valstybės poziciją geriau nei šimtai idėjų kratinių, patvirtintų Vyriausybės.