Tai jau ne pirmas kartas, kai visoje Lietuvoje mūsų gražusis kurortas, M.K. Čiurlionio miestas, linksniuojamas ir tapatinamas su skandalingomis tvoromis, neteisėtomis statybomis, nesibaigiančiais teismų procesais dėl propagandinio Druskininkų socialdemokratų valdžios leidinio „Mano Druskininkai“ leidimo, tos pačios valdžios priimtu sprendimu paskelbti mero tėvą garbės piliečiu ir t.t. Žurnalistų sąjungos ar Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos jau net atsisako vertinti Druskininkų valdžios nesibaigiančius skundus, kaip, pavyzdžiui, atmetė ir paskutinįjį dėl balandžio 1-osios pokšto viename iš nepriklausomų kurorto savaitraščių, užkliuvusio savivaldybės administracijos direktorei.
Šiandien kyla logiškas klausimas, ar neatsitiko taip, kad visa savivaldybė, įskaitant ir pačius administracijos, pavaldžių įmonių bei įstaigų darbuotojus, tapo vieno asmens įkaitu?
Asmens, kuriam priskiriami „nuopelnai“ už ypatingai gausų ES bendrijos paramos lėšų įsisavinimą, kurio garbei sukurti mitai verčia į nieką visų (pabrėžiu – visų, ne tik vieno asmens) druskininkiečių ir savivaldybės gyventojų indėlį į Druskininkų atgimimą po sunkaus pirmojo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dešimtmečio.
Šimtai tūkstančių litų mokesčių mokėtojų lėšų iš vietos biudžeto skiriama Druskininkų kurorto ir socdemų valdžios įvaizdžiui gerinti. Perkama įvairiausia reklama dienraščiuose ir internetinėse svetainėse, dalyvaujama parodose, tačiau daug didesnė žala kurorto įvaizdžiui ir tuo pačiu savivaldybės gyventojams daroma, kuomet geru pavyzdžiu visuomenei privalantis būti vadovas, lyderis, elgiasi priešingai politinės etikos normoms.
Šiuo atveju galima tik apgailestauti, kad Lietuvoje įstatymiškai neįvestas merų kadencijų ribojimas. Juk natūralu, kad kiekvienas žmogus, ypač dirbantis vadovaujantį darbą, neretai patenka į stresines situacijas, pervargsta, išsikvėpia, pagaliau praranda laikinumo bei nepakeičiamumo suvokimą. Tuomet supanti aplinka, vadinamoji komanda, nedrįsta prieštarauti, kritikuoti ar net patarti nepriimti akivaizdžiai klaidingų sprendimų.
Iš to noro įtikti vadovui ar būti pastebėtam atsiranda ir tokių, kurie, peržengdami visas padorumo ribas, net ir su niekuo nederindami, pradeda niekinti, įžeidinėti ar net šmeižti visus to vadovo oponentus. Taip suskaldoma savivaldybės bendruomenė, gyventojai praranda norą domėtis politika, o išvydę parodomąsias - baudžiamąsias valdžios akcijas, rinkėjai atsisako dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime, nuo kurio tiesiogiai priklauso jų gerovė.
Tačiau žmonės nėra nei akli, nei apkurtę, nei kvaili. Kad ir kiek stengtųsi vietinė Druskininkų valdžia, nepakeičiama 14 metų, brukti „nemokamą“ propagandą, įvilktą į blizgantį popierių, už kurį kiekviena savivaldybės šeima netiesiogiai susimoka maždaug per 140 litų per metus, apmulkinti mokesčių mokėtojus nepavyks.
Druskininkų savivaldybei reikia naujo vėjo, turime tapti ne tik aukštos kokybės poilsio, sveikatinimo paslaugų teikėjai, tačiau ir aukštos politinės kultūros vieta. Pagarba kiekvienam gyventojui, net ir kritiškai pasisakančiam bet kokios valdžios atžvilgiu, yra ne siekiamybė, o būtinybė. Asmeninis gyvenimas esant tarnystėje, o buvimas meru/politiku juk ir yra tarnystė ne tik saviems rinkėjams, bet ir visiems savivaldybės gyventojams, turi būti pavyzdinis. Juk demokratinėje valstybėje prieš įstatymą visi lygūs, o nebaudžiamųjų kasta egzistavo sovietmečiu, iš kurio išsivadavome.
Neaišku, ar Druskininkų valdžioje esantys socialdemokratai patys toliau toleruos esamą situaciją savivaldybėje, nors tikrai tikiu, kad tarp jų yra didžioji dalis išsilavinusių ir atsakingų visuomenininkų.
Žinoma, kitais metais sulauksime ir rinkimų, kurie taip pat atsakys, jei jie bus sąžiningi, be administracinių papirkinėjimų, ar esama Druskininkų valdžia su tokiu meru priešakyje yra tinkama/priimtina, atitinka politikams taikytinas etikos normas, nekalbant apie ūkiškumą ir sudėtingą finansinę savivaldybės padėtį.