Tokią veiklą sovietiniai įstatymai draudė. Atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė galimybės veikliems žmonėms jau legaliai imtis iniciatyvos, kurti verslus, siūlyti produktus ir paslaugas, veikti bei rizikuoti savo vardu, savo pinigais.
Mūsų valstybėje politikai, raikantys biudžeto pyragą, dalija tai, ką į valstybės aruodą iš esmės suneša verslininkai. Tai yra tie, kurie veikia, kurie geba pastebėti ir pasinaudoti galimybėmis, kurie rizikuoja, prisiima atsakomybę ir kuria pridėtinę vertę.
Jų veikla nėra saugi, jiems niekas negarantuoja pastovių pajamų, kaip samdomam darbuotojui ar pensininkui, o valstybės biurokratai nuolat keičia taisykles - ir tai tikrai negerina verslo sąlygų.
Sovietinis įšalas, deja, taip pat dar iki galo neištirpęs, nors nepriklausomybė paskelbta jau beveik prieš ketvirtį amžiaus. Norėtųsi tikėti, kad ligi šių dienų išlikęs nepasitikėjimas verslininku, jo traktavimas kaip spekulianto - tiesiog sėkmingo sukčiaus, slenka praeitin ir sėkmingas verslininkas daugelio jau priimamas teigiamai.
Prieš porą metų viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą, siekdama nustatyti, koks gyventojų požiūris į verslininką ir kodėl jis toks. Laisvosios rinkos institutas išanalizavo gautus duomenis.
Paaiškėjo, kad Lietuvos piliečiai yra gana neutralios nuomonės apie verslininkus – jų atsakymai į klausimą „Ar apskritai Jūs pasitikite verslininkais?“ parodė, kad dauguma neturi bendros nuomonės apie verslo žmones kaip grupę, tačiau mano, kad yra tiek vertų, tiek nevertų pasitikėjimo verslininkų.
Kaip teigė sociologas Ignas Zokas, galima netgi manyti, kad Lietuvos gyventojų nuomonė apie verslininkus yra nesusiformavusi: „Apskritai verslu pasitiki arba nepasitiki labai mažas procentas žmonių – po 8–9 proc. abejose „barikadų“ pusėse, dar po 20 proc. iš dalies palaiko vieną arba kitą stovyklą, o beveik 40 proc. neturi apie verslininkus jokios nuomonės ir ši situacija, kaip rodo tyrimo rezultatai, nėra linkusi keistis jau daugelį metų. Būtent neturintys nuomonės yra didelė pilkoji zona.“
Tame pačiame tyrime apklaustųjų pateikti atsakymai į klausimą „Kaip Jūs manote, kas kuria ekonomikos augimą visuomenėje?“, 74 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų atsakė, kad verslininkai ir įmonės, o 25 proc. respondentų teigė, jog valstybė.
Tai yra akivaizdus, optimizmą keliantis rezultatas, Lietuvos žmonės jau suvokia, kad būtent verslas, o ne valstybė kuria ekonomikos augimą, ekonomikos variklis yra verslas ir jį kuriantys žmonės – verslininkai.
Atrodo, išvada paprasta - kuo daugiau verslių, savarankiškų žmonių, tuo labiau klesti valstybė. Tačiau daugumos apklaustųjų požiūryje į verslą ir verslininkus yra daug prieštaravimų, išduodančių, kad gyventojai neturi aiškios, tvirtos pozicijos šiuo klausimu.
Galbūt pats laikas pačiai valstybei sudaryti geresnes sąlygas verslui, verslių žmonių skatinimui, taip kartu formuojant teigiamą nuomonę apie verslą? Dabar didžiąją dalį visuomenės nuomonės apie tai formuoja žiniasklaida, kuri, beje, pati yra verslas, ir kuri neretai teikia tai, kas lengviausiai parduodama, - negatyvų ir skandalų informaciją.
Piliečių švietimas nuo mokyklos suolo yra ta terpė, kurioje pradeda formuotis asmenybė, jos kritiška nuomonė, aplink vykstančių procesų ir pagarbos valstybei ir jos žmonėms, taip pat ir verslininkams, suvokimas.
Todėl čia vertėtų kalbėti ne tik apie verslą ir verslininką kaip reiškinį, o apie verslumą plačiąja prasme. Daugeliui verslus žmogus pirmiausia asocijuojasi su darbštumu, kūrybiškumu, drąsa, atkaklumu ir lyderyste. Ar ne šių savybių mums labiausiai trūksta Lietuvoje? Ar ne naujų lyderių trūkumu skundžiasi tas pats verslas, politikai ir pati visuomenė? Ar ne naujų idėjų ir kūrybiškumo mes taip pasigendame?
Verslus žmogus - tai ne tik verslininkas, tai ir sėkmingas vadovas, vadybininkas, amatininkas ar ūkininkas, pagaliau - tai ir tam tikros srities laisvai samdomas specialistas ar darbuotojas, sugebantis darbdaviui ar užsakovui už savivertę atitinkančią kainą parduoti savo žinias bei gebėjimus. Žmogaus verslumui didžiulę įtaką turi ne tik žinios, bet ir asmenybės drąsa bei kūrybiškumas.
Todėl nesutinku su Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus nuomone, kad „reikėtų baigti imitacinį pilietiškumo pagrindų, ekonomikos ir verslumo mokymą, paliekant šias disciplinas kaip pasirenkamas. Taip pat pasirenkamomis disciplinomis pagal vidurinio ugdymo planą turėtų tapti menai ir etika.“
Žinoma, mokymas negali būti imitacinis. Kaip tik, mano manymu, direktoriaus išvardytosios disciplinos turi būti sustiprintos, galbūt mokykloms sudarant galimybes pakviesti vesti pamokas sėkmingus verslininkus, kūrėjus, specialistus, visuomenės autoritetus.
Nors Vilniaus licėjus yra išskirtinai žinioms gabių vaikų gimnazija, tačiau netgi jiems gyvenime pravers pilietiškumo ir kūrybiškumo pamokos bei suvokimas, koks yra tinkamas, etiškas veikimo būdas dabartinėje visuomenėje, o koks ne.
Daugeliui iš mano kartos gyvenime būtų labai padėjusios vaidybos arba dramos, viešojo kalbėjimo ar kitos saviraiškos pamokos, todėl džiaugiuosi, kad tų dalykų mokyklose mokosi mūsų vaikai, o pilietiškumo pamokų tikrai dar niekam nebuvo per daug.
Ne paslaptis, kad daug Lietuvoje ir pasaulyje sėkmingų verslininkų ar politikų, kaip ne vienas prisipažino viešai, nebuvo labai gerai besimokantys mokiniai ar studentai, tačiau be išimčių - drąsios ir kūrybiškos asmenybės.
Menų ir sporto dalykai mokykloje mūsų pačių ir mūsų vaikų dažnai yra be reikalo tinkamai neįvertinami, tačiau jų įtaką asmenybės formavimuisi geriausiai suprato sparčiausiai pasaulyje besivystanti ir žmonių darbštumu bei verslumu garsėjanti šalis - Japonija. Sportinės drąsos ir meninio kūrybiškumo, ką aš ir vadinu asmeniniu verslumu, mums dažnai pritrūksta gyvenime.
Psichologė Alison Gopnik („The Scientist in the Crib“) teigia, kad tie, kurie dėl galbūt genetinių veiksnių įtakos, sugeba ir suaugę išlaikyti vaikams būdingą žaismingą nusiteikimą išbandyti artimiausios ateities galimybes, o ne laikytis įsikibus to, kas pažįstama, tampa tyrinėtojais.
Verslas ir yra savo jėgų, kūrybiškumo, gebėjimų tyrinėjimo laukas. Vienas sėkmingiausių Lietuvos verslininkų pasaulyje, „Getjar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas sakė, kad „pasaulyje maždaug pusė žmonių nori pradėti savo verslą. Tačiau užsieniečiai ryžtasi tą padaryti, tuo metu lietuvių nuosavas verslas dažnai ir lieka tik svajonė".
Jo teigimu, pusė Lietuvos studentų norėtų pradėti savo verslą. Visgi pabandyti išdrįsta tik maždaug pusė norinčių. „Pavyzdžiui, JAV verslą pradeda beveik 80 proc. norinčiųjų,“- sakė I. Laursas.
Žinant, kad atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų sparčiai auga, o mes sostinėje - tai dažnai pamirštame, vis dėlto gal labiau reikėtų įsiklausyti į regionų politinių lyderių nuomonę.
Ko gero, teisus yra Lazdijų meras Artūras Margelis, išsakęs nuomonę, „kad visose mokyklose kaip privalomą dalyką jau seniai reikėjo pradėti mokyti ekonomikos pagrindų, kuriuos dėstytų šios srities profesionalai, suteikdami ne tik teorinių žinių, bet ir ugdydami praktinius įgūdžius. Kito kelio nėra, nes daugelis vaikų regionuose savo aplinkoje nemato verslaus pavyzdžio ir neturi į ką orientuotis, kuo sekti.“
Taigi verslumas ir švietimas yra tie valstybės pagrindai, į kuriuos turi būti kreipiamas didžiausias dėmesys. O pagrindinė socialaus verslo ir sėkmingos visuomenės taisyklė skelbia, kad svarbu ne tik tikslas, bet ir procesas, kuriuo mes siekiame tikslo.