Nesunku įsijungti į emocines diskusijas aktualiais klausimais: ar kalbėtume apie V. Landsbergio kaip Lietuvos vadovo/ne vadovo problemą, ar apie artėjančias „Zapad“ pratybas, ar apie Stano ir Zvonkaus dainą „Rusai puola“. Sunku yra ramiai į juos reaguoti, pažiūrėti iš šono ir įvertinti kur link jos veda, ir ar iš tiesų galime vadintis laisva šalimi, lygiuotis į tas, į kurias Vakaruose norime lygiuotis.
Ar esame laisvi pajuokauti? Stano ir Zvonkaus dainą galime vertinti kaip tik nori, bet su kokiu aršumu ji buvo užsipulta ir kokiais epitetais apdalinta „nuomonės lyderių“ verčia susimąstyti. Sveikoje, tikrai laisvoje ir demokratinėje visuomenėje į tokią dainą patriotiškiau nusiteikę ar žmonės, kuriems ji tiesiog nepatinka, būtų truktelėję pečiais, numoję ranka ir nekreipę dėmesio, bet Lietuvoje tai sukėlė sensaciją ir tragediją su visuomet šalia einančiu etikečių („išdavikai“, „naudingi idiotai“) klijavimu. Daina gali patikti, gali ir nepatikti, bet apšaukti autorius tėvynės išdavikais – liežuvis neapsiverstų. Pajuokavo. Kam vykusiai, kam nevykusiai. Gyvenam toliau.
Tereikėtų pasidžiaugti, kad už dainą dar prokuratūra autorių nepradėjo tampyti po teismus, kaip buvo su „Šėtone prašau“ daina. To bebūtų trūkę..
Ar turime laisvę protestuoti? Prie Prezidentūros jau kuris laikas dalis piliečių vykdo bado (ar „bado“?) akciją dėl korumpuotos teisėsaugos Lietuvoje. Netruko ir jiems etiketes užklijuoti: rusų propagandistai, vėl naudingi idiotai, Kremliaus tarnai, vatnikai ir t. t. Nežinau žmonių, kurie dalyvauja šioje akcijoje, neturiu jokios informacijos, kad šią akciją kažkas kursto iš šalies, tačiau esu tikras, kad esant įtarimui, jog tai priešiškos valstybės akcija – būtų nesuteiktas arba nutrauktas leidimas protestuoti, būtų apklausos, būtų pareiškimai. Tačiau viso to nėra.
Vieniems prireikė organizuoti „valgymo akciją“ šalia, kažkam apsimetus žadėti pinigų protestuotojams (kurių niekas taip tiesiogiai ir nepriima) vietoj to, kad tikrai aiškintųsi, ar su mūsų teisėsauga viskas tvarkoje. Niekas neprašo palaikyti protestuotojų, galima turėti savo nuomonę ar į juos visiškai nekreipti dėmesio, bet juos išjuokti ar tyčiotis iš jų, kaip ir atsisakyti girdėti, ką sako Lietuvos piliečiai, kad ir kaip tau nepatiktų jų nuomonė – trumparegiška ir kvepia elitizmu.
Lyg ir yra formali laisvė protestuoti: leidimą gavo, bet ar sveika mūsų „lyderių“ reakcija į tai? Pradedu labai smarkiai tuo abejoti.
Ar esame laisvi turėti savo pažiūras? Paskutinis pavyzdys: Vytautas Radžvilas. Bet jis nei pirmas – nei paskutinis. Ne vienas akademikas Lietuvoje dėl savo nuomonės jau buvo nustumtas į paraštes ir taip bandoma daryti su V. Radžvilu. Gana kritiška nuomonę apie ES turintis profesorius galėtų tapti mums didele vertybe – ES iš tiesų turi daug problemų viduje, labai rimtų problemų, kurioms nagrinėti greitai bus rengiami platūs debatai. Finansų krizė, BREXIT, Prancūzijos ir būsimi Vokietijos rinkimai, Škotijos ir katalonų referendumai dėl nepriklausomybės, Rusijos grėsmė, pabėgėlių krizė ir kt. smarkiai išjudino ES senbuves ir galbūt net dar labiau naujokes.
ES politinis projektas dar nekaba ant plauko, bet juda link to, tačiau dar nevėlu imtis permainų, nevėlu atpažinti problemas ir jas spręsti, nevėlu atsigręžti į ES narių piliečių nuomonę ir atsižvelgiant į ją koreguoti Sąjungos kryptį. Galima nepritarti V. Radžvilo idėjoms, pateikti savo argumentų, galima ir įsiklausyti bei kartu išsiaiškinti, kur jis teisus, ir kažką dėl to daryti. Man atrodo, laisvoje šalyje taip ir turėtų būti. Ar tikrai taip yra Lietuvoje?
Ar turime laisvę pasitikėti? Astravas sunaikins Vilnių (ir Lietuvą), o „Zapad“ pratybos garantuotai virs karu. Supaprastinta, bet daugiau mažiau tokios baimės dabar keliamos Lietuvos gyventojams. Nesakau, kad apie tai nereikia kalbėti ar kad tai nėra potenciali grėsmė. Sakau, kad reakcija į šias problemas bei jų pateikimo būdai yra nenormalūs ir veda ne link problemų sprendimo, o link paranojinės isterijos visuomenėje didinimo.
Pridėkime iš valdžios dar nuolat pareinančias nedviprasmiškas žinutes, kad visi (pabrėžtinai VISI) urėdai yra vagys, mokytojai – nevykėliai, valstybės tarnautojai yra nekompetentingos žlugusios sistemos aukos ir dar daugelį kitų. Nepamirškim ir dvejopų standartų taikymo, ypač teisėsaugoje. Ar tikrai čia viskas gerai? Kodėl Estijos premjeras viešai ragina žiniasklaidą be reikalo neeskaluoti Rusijos grėsmės temos, o mūsiškis kartu su Prezidentūra tik pučia ugnį dar stipriau? Nejaugi šitaip nepasitikima savais piliečiais, kaip jie pasielgtų grėsmės atžvilgiu? Ar neturima nei menkiausio suvokimo kaip tai gali atsiliepti šalies ekonomikai, investicijoms? Estai vėl, mano manymu, viską daro santūriau ir protingiau (ir net neabejoju, kad saugumu rūpinasi tikrai ne mažiau).
Ar galime pasitikėti mūsų teisėsauga? Ar galime pasitikėti valdžios struktūromis? Ar galime pasitikėti mūsų saugumu? Ar galime sau leisti tokią laisvę? Deja, kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tokia laisvė yra tarsi prabanga – mažai kas gali ją sau leisti.
Žinoma, ne viskas juoda arba balta. Net ir prasti pokštai pasiekia eterį, net ir nevykusios dainos leidžiamos kurti, leidimai protestams išduodami, o „isteblišmentui“ neparankūs akademikai nešalinami iš Universitetų, nežudomi ir žurnalistai už nepatogios tiesos atskleidimą, kaip ir nekišami už grotų kitaip galvojantys ir, ačiū Dievui, nemušami žmonės gatvėse už tai, kad jie kitaip galvoja. Lyg ir teisinga linkme judame, bet iki tikrosios laisvės dar toli. Priešingai, manau, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių Lietuvoje kausto baimė: baimė prieš viršininkus ir biurokratus, baimė būti nekaltai apkaltintam ar sumaišytam su žemėmis vien todėl, kad turi savo nuomonę, skirtingą nei „teisingoji“.
Viena yra laisvė, kai priešas aiškus, kai jis stovi prie TV bokšto su tankais ir automatais. Kitkas, kai tas priešas mūsų galvose, o tankai ir automatai pradeda vaidentis kaimynų ir bendrapiliečių rankose ar mintyse. Labai blogai, kai kovoje – dėl smulkių asmeninių interesų ar noro padaryti greitą karjerą, pasirodyti „patikimais“ – mes pradedame niekinti ir žeminti vieni kitus, tarsi nuo to patys taptumėm didesni ar reikšmingesni.
Žodis laisvė – saldus, bet ir vertas nuolatinio persvarstymo ir įvertinimo, ką taip vadiname.