Nežinau kokią neišvengiamą būtinybę staiga pamatė aplinkos ministras, bet akivaizdu, kad nuo jos gintis Seimui prireikė net įstatymo, kuriame būtų įtvirtintas 42 urėdijų skaičius.
Valstybės valdomų įmonių Valdymo koordinavimo centro duomenimis, 42 miškų urėdijos bei Valstybinis miškotvarkos institutas pernai dirbo pelningai ir kartu per 2014 m. uždirbo ~1/5 viso valstybinių įmonių portfelio pelno – 27,5 mln. eurų. Urėdijų pajamos per metus padidėjo 7,5 proc. Kitaip sakant, urėdijos, kaip ir iki šiol, dirba pelningai ir atneša praktiškai didžiausią dalį naudos valstybei iš visų valstybinių įmonių, jau nekalbant apie skaičiais sunkiau išreiškiamą naudą: miškų plotų didinimą, ekologinę, rekreacinę naudą ir t.t.
Ar gali šie rodikliai gali būti geresni? Žinoma gali, bet susidaro įspūdis, kad net neturint aiškios strategijos ir vizijos, kaip viską padaryti geriau imamasi veiksmų keisti sistemą iš esmės. Tai nėra išmintingos politikos požymis.
Būdamas aplinkos ministru turėjau galimybę labai artimai susipažinti su miškininkų darbo specifika. Galiu drąsiai teigti, kad daugumai tai nėra vien tik darbas – miškas yra jų gyvenimo būdas. Kai visoje sistemoje dirbama iš širdies – tokie ir rezultatai: urėdijų finansiniai rezultatai geri, valstybė iš to gauna daug naudos, kasmet situacija iš esmės tik gerėja. Atsakymo, kodėl reikia skubos tvarka viską keisti nėra ir net aplinkos ministras nežino, kokį urėdijų skaičių jis nori matyti Lietuvoje.
Šiuo metu padėtį valstybiniame miškų ūkyje vertina ministerijos sudaryta ekspertų grupė. Ši grupė įvertins ir užsienyje nusistovėjusią valstybinių miškų valdymo praktiką. Vadinasi, susizgribta analizuoti situaciją ir kurti strategiją tik dabar, kai kilo triukšmas.
Aš sutinku su ekonomisto N. Mačiulio nuomone, kad į įstatymą įrašyti nekintamą urėdijų skaičių yra „baisus precedentas“. Tai daryti tikrai nėra gera teisinė praktika, Prezidentės veto būtent ir buvo tuo motyvuotas. Tačiau visą susiklosčiusią situaciją aš matau, kaip Seimo narių bandymą ginti esamą tikrai sėkmingai funkcionuojančią sistemą nuo skubių ir nepagrįstų reformų, kurios nebuvo numatytos, kurios neturi aiškios vizijos, kurioms niekas neturi plano.
Galbūt tai ne pats geriausias būdas gintis, bet jeigu Seimas įrašė skaičių, Seimas galės jį ir išbraukti jei tik gaus aiškią strategiją kas dabartinėje miškų valdymo sistemoje negerai bei kas gali būti geriau. Naikinti urėdijas tik tam, kad būtų sutaupyta po vieną kitą buhalterio ir urėdo etatą, mano nuomone, yra nepakankama priežastis, nes dėl to problemų gali atsirasti daugiau nei naudos. Suprasčiau jeigu urėdijų rodikliai ir mokami mokesčiai į valstybės biudžetą kasmet smarkiai prastėtų, bet taip nėra.
Dabartinėje situacijoje geriausias kelias Aplinkos ministerijai ir Vyriausybei – aiškiai pasakyti, kad jokių kosmetinių ar skubių reformų nebus vykdoma ir tegu visi toliau sėkmingai daro tai, ką ir darė.
Jeigu sistemoje Vyriausybė ar ministerija mato korupcijos ar kitokio šešėlio problemas – jos privalo būti sprendžiamos. Ministerija ir teisėsaugos institucijos turi daugiau ne pakankamai galių ir įrankių tai išsiaiškinti ir užkardyti. Lygiagrečiai gali būti vykdoma situacijos analizė ir geresnio miškų valdymo kelio kūrimas, bet tik jį turint galime kalbėti apie pokyčius.
Priešingu atveju rizikuojame išdraskyti gana sėkmingai veikiančią sistemą. Jei taip būtų buvę pasielgta iš pat pradžių nebūtume turėję ir 42 urėdijų skaičiaus įstatyme, dėl kurio dabar tenka sukti galvas. Taigi, gerb. aplinkos ministre, palikite urėdijas ir ten dirbančius ramybėje.