Pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam žmogui, Lietuva yra 26 vietoje, arba trečia nuo galo tarp ES valstybių narių, nors dar 2014 metais buvome atitrūkę nuo dugno ir tupėjome 22 vietoje.
2007–2013 metais į Lietuvos kišenę įkrito 850 mln. Eur. Šie pinigai turėjo tikslinę paskirti ir buvo numatyti mūsų konkurencingumui didinti. Vidaus reikalų ministerija kartu su Ūkio ministerija tuos pinigus padalino regionams investicijų pritraukimo priemonėms finansuoti.
Koks rezultatas pasiektas? Valstybės kontrolė konstatuoja, kad išleisti pinigai sukūrė 266 tūkst. darbo vietų. Įspūdinga. Tačiau dar įspūdingiau, kad vos tik pasibaigus Europos pinigų upeliui, už ES paramos lėšas sukurtų darbo vietų sumažėjo net 8 kartus – nuo 266 tūkst. iki 33 tūkst. Eurai baigėsi, beveik visi jau atleisti.
Kaip taip galėjo nutikti? Akivaizdu, kad finansuojant projektus mažiausiai buvo galvojama, kaip investuotas euras pritrauks kitą eurą, kaip investuotas euras pasitarnaus ilgalaikei regiono gerovei, kaip investuotas euras padės sukurti ilgalaikes, gerai apmokamas darbo vietas. Tiesiog tuometiniams valdininkams kur kas patraukliau atrodė antkapinėmis plytelėmis iškloti miestelių aikštes, papudruoti apsilupusius fasadus, aptvarkyti parkelius ir parkus, apšviesti tamsoje skendinčius miestelius ir kaimus. Rezultatas čia ir dabar. Efektas garantuotas. Patiko tai ir žmonėms. Kol vyko masiniai tvarkymo darbai, atsirado darbo žmonėms, o ir gerbūvis sutvarkytas. Niekas labai apie ateitį ir perspektyvą nemąstė. Visi pasigrožėjome europinio lygio fejerverkais, iškilmingai su nuobodžiomis politikų kalbomis atidarėme rekonstruotas aikštes, takus, gatves ir varpines, ir patraukėme namo. Euforija išsisklaidė. Darbo susirasti tapo vis sunkiau, jokios žadėtos investicijos neatėjo. Teko atsisveikinti su už europinius pinigus papuoštu gimtuoju miesteliu ir darbo ieškotis svetur. Nebeliko kam vaikščioti sutvarkytais šaligatviais, nebeliko kam burtis atstatytose aikštėse. O naujai sukurtos infrastruktūros išlaikymo našta krenta ant neišvažiavusių, likusių čia. Iš kurių jau ne kiekvienam ir sveikata leidžia ta infrastruktūra naudotis.
Valstybės auditoriai konstatuoja, kad ES parama investicijoms pritraukti skirstoma neturint aiškios vizijos, prioritetų. Neapsisprendžiama kokios srities investicijoms mes teikiame pirmenybę. Savivaldos ir regionų požiūriai į investicijų pritraukimą nekoreliuoja su centrinių institucijų įsivaizdavimu. Netoli pabėgome nuo praeities. Nors skirstome eurus, o ne rublius, tačiau pati skirstymo procedūra labiau primena planinės ekonomikos laikus. Kaip ir anais laikais, vietinis viršaitis važiuoja į Vilnių išmušti daugiau pinigų savo gimtam kraštui. Kuo daugiau parsivežti pavyksta, tuo didesnis didvyris vietinių akyse. Jokios strategijos, jokio kryptingo rezultato, orientuoto į ateitį. Svarbu čia ir dabar, nes kitaip neliks. O kaip efektyviai bus panaudoti pinigai, čia jau antraeilis klausimas.
Turime antrą šansą. 2014–2020 metais investicijų pritraukimo priemonėms finansuoti yra planuojama skirti beveik 1,2 mlrd. eurų. Deja, išvados nepadarytos. Valstybės kontrolė nurodo, kad atsakinga už paramos skirstymą institucija Vidaus reikalų ministerija ir vėl pasirinko panašias priemones, kaip ir 2007–2014. Milijardinę sumą skirs viešojo valdymo gerinimui, didins paslaugų kokybę savivaldybėse, modernizuos regionų infrastruktūrą, diegs aplinkos gerinimo ir aplinkos apsaugos priemones. Iš europinio dangaus nukritę pinigai bus vėl pravalgyti, o ne toliaregiškai investuoti.
Kol dar nėra vėlu, įgaliojimus turintys aukščiausi valstybės vadovai privalo sustabdyti šį procesą. Pareikalauti, kad ant stalo būtų padėta aiški investicijų pritraukimo strategija. Užtikrinti, kad kiekvienas finansuojamas projektas atneštų aiškius rezultatus ir kad kiekvienas išleistas euras pritrauktų papildomą eurą investicijų. Iškėlę tokius tikslus, pasiektume, kad į Lietuvos ekonomiką papildomai atkeliautų 1,2 mlrd. eurų investicijų, o tai reiškia šimtus tūkstančių naujų darbo vietų.