1945 m. gegužės 7-8 dienomis Vokietija kapituliavo, kariuomenė ir valstybė. Vienas nugalėtojų, SSRS diktatorius Josifas Stalinas, paskelbė, kad jo šaliai karas baigėsi diena vėliau – gegužės 9- ąją.
Sovietija mat ypatinga: nors kariavo išvien su Vakarų sąjungininkais prieš Adolfą Hitlerį, bet nugalėjo atskirai. Tegul tą įdomybę nagrinėja politinės propagandos ir masių psichologijos specialistai, kaip ir aplinkybę, kodėl tik Lenkija mini karo pradžią – 1939 m. rugsėjo 1 ir rugsėjo 17-ąją, tada patirtus kaimynų smūgius. Dabar tačiau mintis apie pergalingą pabaigą.
Kadangi šių dienų Rusija jaučiasi J. Stalino valstybės tęsėja, jos žmonėms yra svarbi šios bemaž vienintelės SSRS pergalės atmintis, orientuota į gegužės devintąją. Mena veteranai, žuvusių karių artimieji, švenčia valstybė. Ši daro jau savo naują politiką, mobilizuoja dabartinės politikos šalininkus, bet žmogiškai svarbūs yra senieji įvykiai, prisimenamas anų karių aukojimasis.
Šalys, turinčios problemų su dabartine Rusija arba jos valdžia, pagrįstai rūpinasi: ar gegužės 9-ąją, sykiu su paradais, nebus ir manevrų atvirai peržengiančių Ukrainos sieną kur nors Luhanske ar Donecke; ar nebus provokacijų Latvijoje, dar kur nors.
Pavojingiausia Ukrainai. Atskirti įvairių rusų jausmus, motyvus ir Kremliaus kėslus nėra lengva, bet kam šiandien lengva?
Šiuo atveju Lietuvoje sugebėkime skirti veteranų puoselėjamą atmintį ir pagarbą karių kapams nuo poimperinių kurstymų, nepasikarščiuokime dėl kieno nors patriotinių ženklelių. Eis ir praeis.
O istorija tęsiasi. Atmintis tampa arba netampa šių dienų įvykiais. Verta šiemet prisiminti ir minėti mūsų sostinės Vilniaus atgavimo 75-metį.
Kitąmet, Kovo 11-ąją, minėsime atkurtosios Nepriklausomybės 25-metį. Turbūt nepabūgsime jos minėti. Dar po trejų metų – Vasario 16-osios akto ir atkurtosios naujųjų laikų Lietuvos valstybės 100-metį. Bet apie tai – kitąsyk.