V. Landsbergis. Prokurorų tylėjimas

Atrodytų, ką jau politiškai bedomina buvusio aukščiausio atkurtos valstybės pareigūno pjudymai, jam nė nesiartinant prie besiartinančių rinkimų. Tempkite, vyručiai, save už plaukų iš raisto, ir pakaks darbo dar jūsų kartų kartoms. Ne, vėl gramdo svilėsius, gardina Audriuko-Rūtelės svajonių užtrinalu ir tepa senojo kenkėjo Landsbergio adresu. (Žr. storąjį ano šeštadienio laikraštį, rašiusį „Lietuvos teroristų paslaptys“ ar panašiai. Eglės Kusaitės šį kartą nėra).

Ten tas amžinas Kačerginės sukilėlis, „Kauno mafijos atstovas“ (viena KGB bei „Respublikos“ versijų), vėl aplaistytas palėpinio Šiaulių provokatoriaus ir nedemokratinio „Darbo“ pavaduotojo žurnalistine produkcija. Kur tos buvusiųjų baimės paslaptis? Nebent jeigu vasaros pabaigoj mūsų šalies iš tikrųjų tyko galima hibridinė „Zad“ invazija, tai laikas pradėti įvairialypę „artpodgotovką“.
Taip suprantu dalykus iš savo pensinio kampo.

Nieko nauja, o „Šri Lankos“ tikslas greit paaiškės. Tačiau senam pamazgyne pamačiau vėl tampomą tikrą, o ligi šiol stropiausiai dangstomą, nusikaltimą. Tai Juro Abromavičiaus kerštingas nužudymas 1997 m. sausio pabaigoje. Kaip tik praslinko 20-metis, verta priminti.

Kai Juras Abromavičius, buvęs savanoris ir už nelojalumą saugumo vadams ką tik išmestas Kauno VSD skyriaus bendradarbis, atėjo prislėgtas ir susikrimtęs į veteranų bendravimo vietą VII forte, jo dienos buvo jau suskaičiuotos. Pasipasakojo bičiuliams aptikęs riboto naudojimo kompiuteryje savų saugumiečių mafijinės veiklos pėdsakus – kur kokia kontrabanda plaukia ir kaip iš jos pasisemti.

Pasakoja Jonas Maskvytis:

„Kokią kontrabandą varė, visas Kaunas tada žinojo, ką išdirbinėja Kauno saugumiečiai. Ir mergom prekiavo užsienyje, o apie kontrabandą ten cigarečių ar alkoholio, tai iš viso nekalbėsim, kokie ten milijonai ėjo.“ (Žr. V. Landsbergis. Ilgosios dramos užkampiai. Apie Juro Abromavičiaus žūties tyčinį netyrimą. V., 2012, p. 59).

Jonas Maskvytis paliudijo apie šias aplinkybes ir specialiajai Seimo komisijai, pirmininkė L. Graužinienė turėjo būti skaičiusi; stenogramos viešos:

„Jis saugume atliko tokias pareigas – sekė kontrabandą: spiritą, cigaretes, bet kokią kontrabandą. Jis sekdavo tą kontrabandą, o kai reikėdavo „imti“ kontrabandininkus, tas „fūras“, į tą visą paėmimą jo neimdavo. Į tą, taip sakant, kur suėmei, konfiskavai, pasodinai. Į tą dalyką jo [Juro Abromavičiaus] visiškai nepriimdavo. Ir jisai norėjo, matyt, ištirti šitą dalyką.

Jis lindo, jis pats pasakojo taip, čia jo žodžiai. Jis lindo į duomenų bazę kompiuteryje, ten kažkokius dokumentus tikrino, ir jį užtiko. Jis atvažiavęs į Septintąjį fortą ne man vienam – daugiau buvo žmonių – skundėsi: sako, mane pagavo lendant į tas jų duomenų bazes. Jis ieškojo tų mašinų, kurios turėjo būti konfiskuotos, daug dirbo, ir jų nerado. O ten buvo baisūs pinigai. Jeigu tu nekonfiskuoji, neatimi, nepasodini, tai tu paimi daug pinigų. Ir jis sekė [nusikaltėlius]. Jis sako: dabar nežinau, kas bus. Jau dabar nežinau kas, nes sako, mane pagavo tą dalyką tiriant.“ (Ten pat, p. 58).

J. Abromavičius nežinojo, kas jam už tai bus; o buvo labai greit, ir mes tai žinom, bet veidmainiaujam.

Kartoju, ši istorija vieša, iš Seimo komisijos oficialios stenogramos, bet niekam nereikalinga. Ligi šiol! Kad nereiktų teisininkams vartyti stenogramų, mano paskelbta patogiose dokumentų knygelėse 2008 ir 2012 metais. Platinta. Įteikta, ir ne sykį, Generalinei prokuratūrai. Vaizdas, regis, toks baisus, kad naujai gautų duomenų netyrimas – prokurorų tylėjimas! – tęsiasi vėl 10 metų. Teisingumo morgas.

O juk norim, kad Lietuva savimi pasitikėtų, nebėgtų pati iš savęs į teisingesnes ir drąsesnes šalis, ir kad sąjungininkai pasitikėtų Lietuva. Tad pirmiausiai tepasako ponai prokurorai, kokia baimė juos taip ilgai, taip mirtinai kausto.