Ant stalo, berods VRM, vėl sklaidoma Lietuvos okupacijos ir tos okupacijos žalos byla (Žr. „Lietuvos žinios“, 2016-09-08). Dar sykį skaičiuosim, pasitelksim ekspertų. Kam?
Okupacija ir okupacijos žala yra dvi tos pačios monetos pusės. Nebūna okupacijos be žalos - tą visad prisimindavom. Žalos bylą turėjom iškelti, kad būtų gyva politinė okupacijos byla. Be okupacijos vaizdo liktume nuolat keikiami separatistai, kurie pakenkė didžiai ir šlovingai šaliai jos silpnumo valandą. Posovietiniai padarai, tai sovietų erdvės dalis, vis dar siejami su SSRS.
Pookupaciniai – kas kita, tuo primenama, kad buvę ir prieš okupaciją, o ji teliko tik nelemtas istorijos epizodas. Stalino sandėriu su Hitleriu, abu gražūs.
Štai kodėl okupacija (kaip samprata, praeities faktas) yra politiškai svarbesnė, negu jos padaryta materiali žala, juolab žalos skaičiukai. Tai jau monetos briauna, kurios rašmenys nelabai nė įžiūrimi monetai riedant arba sukantis. O nemateriali žala apskritai nesuskaičiuojama. Svarbiausia – monetos buvimas ir visuotinis matymas, kad ji yra.
Vienintelė šalis – okupacijos autorė – neigia monetą esant ir mano, kad ji nuo to dings. Posovietinėj tironijoj bei durdome net persekiojami, teisiami žmonės už paprastą tiesos žodį – Baltijos šalių okupacija. Gudruoliai kitur savaip dėsto – jūs nieko negausit, kas ant briaunos parašyta, todėl pamirškit, kad moneta yra, nė neprasižiokit. Tačiau ji yra, ir tai svarbiausia. Ir niekur nedings dar šimtą metų, vis patvirtindama mums gyvybiškai svarbų politinį bei tarptautinės teisės faktą. (Ar „savanoriškai“ lindom į narvą, ar buvom įvaryti Stalino tankų jėga, čia skirtumas). Faktą iš istorijos galima ištrinti tiktai su visa Lietuva, ir tam galimai statoma Astravo giljotina. Verčiau būtų ištiesti ranką kits kitam, kaip bendravom su B. Jelcinu.
Ar pavyktų kitaip suinteresuotiems nutrinti, nulyginti bent monetos aversą – okupacijos žodį?
Galbūt, jei mums akis apžilpins briaunos ir skaičiukų mirgesys. Kiek Lietuvai reiktų, kiek pavyktų gauti? Į tą mirgesį dabar orientuojamas visuomenės dėmesys, vėl rašinėja spauda.
Kadaise, kai vos tik buvo priimtas okupacijos žalos įstatymas, gavau skambutį iš Maskvos, kvietimą į TV debatus su paties D. Rogozino grasymu, kad Lietuvai bus pateikta dešimtsyk didesnė sąskaita. Už sovietų investicijas ir panašiai. Gerai – atsakiau, sėskim ir pasikalbėkim. Jei apie pinigus, tai mes galim pradėti nuo vieno dolerio.
Tuo siūlymai baigėsi. Kremlius, galų gale, nutarė uždrausti net žodį „okupacija“. Todėl, kad čia yra esmė.
Jei pradėsim diskutuoti apie sovietų „investicijas“ netrukus virsim subjektu, kuris gavo investicijų. Iš tikrųjų tai jie statė ką norėjo, kur norėjo, už kiek norėjo. Ir pasiimdavo, kiek norėjo. Svarstymai, ar okupantas buvo mūsų „donoras“, ir ginčai, kad okupuotieji galimai šelpė okupantą – buvo jo „donorai“, yra ant absurdo ribos, ir taip sąvokomis žaisti nereikėtų. Nebent buvęs okupantas tokiu manevru prakištų sau naudingą kitokį, tariamai partnerišką statusą. Ė, tai okupacijos išties nebuvo!
Beje, latviai visai be reikalo prašydavo, kad Rusija pripažintų okupaciją. Mėnulio nereikia pripažinti.
Iš naujo įklimptume į seniai išaiškintus dalykus, į prieš 25 metus atmestas pretenzijas, pavyzdžiui, kad Lietuva dalytųsi ir dengtų SSRS skolas. Nebuvom SSRS dalis, ir jeigu imperija lupo iš užkariautos provincijos net iki pusės vietinio biudžeto, tai toks buvo šeimininko politinis diktatas (nurašom be ginčų, draugai!), o ne mūsų dalyvavimas Kremliaus reikaluose. SSRS skolos nebuvo Lietuvos skolos, ir SSRS „investicijos“ šioje teritorijoje nebuvo dovanos broliškai Lietuvai.
Tvarkymasis „savo“ dideliame kieme ir tiek. Pagal jų hegemoninius ir karinius strateginius poreikius. Dėl šachtų branduolinėms raketoms Žemaitijoje mažokos Lietuvos galėjo akimirksniu nelikti. Tokios investicijos buvo okupanto savivalė ir jo rizika (ko neįsivaizdavo), kad pastatai, keliai ir panašus nejudamas turtas ims ir liks išsilaisvinusioje šalyje. Su tuo požiūriu sutiko ir Vakarų valstybės (tuo metu dar nepriklausomos nuo Rusijos), ir tarptautinės institucijos. Prisimenu svarstymus Londone. Nelįskim atgal į pelkę. Tačiau ką iš Lietuvos išplėšė ir išvežė, turėtų grąžinti.
Tarkim, bankų indėlius. Akcijomis vertintą ir kam nors priklausiusį lietuviškų kompanijų turtą. Taip ir Lietuvos įnašą Tautų Sąjungai, berods, laikytą Ženevoje, kurį sovietams, panaudojusiems savo profesinį žvalgą „LSSR ministrą“ P. Rotomskį, pavyko nugvelbti. Ką jau bekalbėti apie pavogtus Lietuvos žmonių indėlius, laikytus SSRS taupomajame banke (Sberbanke). Išsivežė bausdami už nepriklausomybę ir ligi šiol nesikalba. Nežinau, ar mes kalbinam.
Visą laiką, nuo pat Kovo 11-osios, norim normalizuoti santykius taip pat šioje srityje. Tai reiškia, norim, kad Rusija būtų normali valstybė. Priversti negalim, bet laukiam niekad neprarasdami vilties. Kantrybės! Ir japonai laukia.