Vienas labai svarbių komponentų – totalinis, galimai tarptautinis, agresoriaus melas.
Ko vertas buvo vien paskirtojo Rusijos vadovo D. Medvedevo oficialus pranešimas „tautai“, kodėl įsakęs pulti Gruziją. Mat gruzinai užpuolę ir nužudę Cchinvalyje 2000 taikių gyventojų, tad jis, prezidentas, esąs įpareigotas ginti Rusijos piliečius bet kurioje šalyje ir visomis, tad būtent karinėmis, priemonėmis.
Piliečių jau buvo prisidarę dalindami pasus (žinotina lietuviškiems dviejų pilietybių šalininkams), o 2000 nužudytųjų tebuvo karo propagandos burbulas, nors kruvinas. Per visą šešių dienų karą galutiniai suskaičiuota keli šimtai civilių aukų, įskaitant rusų subombarduoto Gori miesto gyventojus. Aišku, dar dešimtys tūkstančių išvarytųjų benamių, sugriauti, sudeginti gruzinų kaimai... Mažareikšmiai dalykai.
Apie tuos du tūkstančius tariamai nužudytų Cchinvalyje osetinų Rusijos prezidentas ramiai, o juk viešai, melavo pagal savo strategų suregztą scenarijų.
Iš paskos tą patį klusniai kartojo pasauly garsus dirigentas V. Gergijevas, irgi sutikęs tapti karo artistu – Kremliaus ruporu. Deja, toks melas sutepa, jis nėra menas.
Patirtis nūnai plėtojama kariaujant prieš Ukrainą jos pačios žemėje. Dirigentai tik pasirašinėja ištikimybės valdovui laiškus. Neapykanta „ukropams“ mikliai kaitinama pasakomis, kaip jie nuvertė gerąjį prezidentą ir geria rusų kūdikių kraują. Juk vaikučiams ten uždrausta net rusiškai verkti.
Didžiulė, neapskaičiuojama ir vargiai atitaisoma šio totalitarinio karo žala daroma TVru, arba didžiojo traktieriaus, lankytojams. Greta tradicinių tautinių priklausomybių nuo vodkos ir skūkos ten dar įdiegta nauja – nuo suktai arba primityviai meluojančio ekrano. Siūloma ir ją laikyti nacionaline vertybe. Kadaise vargšas sovietų pilietis guosdavosi įsigijęs dujų plytelę „Mašą“. – Sėdžiu su Maša, įjungiu... – i baldeju, i baldeju.
Maždaug būtų: kvaištu ir kvaištu laimingas; štai moderniai elementari ano meto liaudiškoji narkomanija, pigesnė už vodką. Dabar elektoratas sėdi prie vienintelio leidžiamo ekrano ir juoba „baldejet“.
Gaila žmonių, bet kaip jiems padėti?
Kasdienis TV girdymas duoda vaisių, atneša pasekmių. Pavyzdžiui, karingą nuostatą, kad priešą nubausti galima atsisakius valgyti.
Kai viršininkai atsisako valgyti – ne, ne patys, bet liaudies vardu už ją – tada belieka paaiškinti didžiajai smuklei, kas dėl to kaltas. Ir kas traktoriais traiško gerą maistą. Jokiu būdu ne Vladimiras, o Barrackas. Taip dar labiau sustiprėja antiamerikietiškas „tikrųjų“ rusų patriotizmas, ryžtas ištverti visus sunkumus kelyje į šviesų rytojų. Šalin abejojančius nac–išdavikus!
Tai jau nacizmas.
Pastaroji plačiau pastebėtoji jo auka – Borisas Nemcovas, kai Ukrainos fronte žmonės žudomi kasdien.
O pasaulis vis dar laukia ir tikisi normalių, zombinančios TV nenugirdytų rusų. Deja, pagirios po visaliaudinio „zapojaus“ gali būti žiauriai sunkios.