V. Blinkevičiūtė. Ar ištrauksime mūsų vaikus iš uždaro skurdo rato?

Kad ir kaip būtų gaila, nors vaikų skurdo mažinimas yra Europos Sąjungos prioritetas, šio skaudulio įveikti vis dar negalime.

Paradoksas, tačiau šiuo metu mūsų Europoje, viename turtingiausių pasaulio regionų, net apie 20 milijonų vaikų skursta arba balansuoja ant skurdo ribos. Ši problema tapo dar aštresnė dėl ekonominės ir finansinės krizės metu valstybėse narėse taikytų taupymo priemonių. Juk milijonai vaikų Europos Sąjungoje neturi naujų, nedėvėtų drabužių ir nė dviejų porų tinkamo dydžio batų.

Kai kuriose šalyse nuo nepritekliaus kenčia daugiau negu vienas iš keturių vaikų, o daugelyje šalių skurdas labiau gresia vaikams negu visiems kitiems gyventojams. Nuo vaikystės skurde augantiems vaikams paprastai sunkiau sekasi mokytis, jų silpnesnė sveikata, vėliau jiems būna sudėtingiau gauti gerą darbą, tikėtina, kad dėl to skurs ir jų vaikai. Tokie žmonės patenka į uždarą ratą, iš kurio išsiveržti tampa nebeįmanoma ir skurdo šleifas velkasi iš kartos į kartą.

Lietuvoje skurdą patiria daugiau nei 25 procentai vaikų, panašus ir ES vidurkis. Pagal naujausią UNICEF tyrimą Lietuvoje vaikų skurdas dėl ekonominės krizės išaugo 8,3 proc.p. Pagal šį rodiklį mes esame 36 vietoje tarp 41 labiausiai išvystytų valstybių.

Tyrimas rodo, kad didžiausią poveikį skurdo pokyčiui padarė beatodairiškas taupymas ir pirmiausia – vaikų sąskaita. Kaip ir kitose šalyse, didžiausia skurdo grėsmė kyla vaikams, kuriuos augina vienas iš tėvų, arba vaikams, kurie auga didelėse šeimose. Todėl svarstant ateinančių metų Lietuvos biudžetą, būtina numatyti pakankamai lėšų įvairioms su šios problemos sprendimu susijusioms programoms.

Kadangi atlygis už darbą paprastai yra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis, viena pagrindinių vaikų skurdo priežasčių yra nedarbas. Po Europą ir visą pasaulį sukrėtusios ekonominės krizės stebime dar vieną naują reiškinį – dirbančiųjų skurdą. Žmonės, net ir turėdami darbą, nebegali išgyventi iš gaunamų pajamų ir tinkamai išlaikyti savo vaikų. Tai tikrai dažnas reiškinys ir mūsų Lietuvoje.

Todėl aš pritariu ir minimalaus darbo užmokesčio didinimui, ir atlyginimų augimą skatinančioms priemonėms. Žmonės neturi būti verčiami dirbti už pašalpų dydžio atlyginimus. Taip pat labai svarbu tobulinti įstatymus, kad tėvams būtų kuo lengviau derinti darbą su pareigomis šeimai.

Europos Parlamente Socialdemokratų frakcijos vardu pasiūliau visiškai naują idėją šios problemos sprendimui. Mums reikalinga Vaikų garantijų iniciatyva, pagal kurią būtų galima taikyti konkrečias, finansiškai pagrįstas priemones, kurios padėtų skurstantiems vaikams visoje Europos Sąjungoje.

Pirmą kartą apie šią iniciatyvą, analogišką Jaunimo užimtumo garantijų iniciatyvai, prabilau, kuomet vyko naujosios Užimtumo ir socialinių reikalų komisarės M. Thyssen klausymas. Komisarė patikino, jog kova su skurdu bus naujosios Komisijos prioritetas ir iš valstybių narių bus labai griežtai reikalaujama atsiskaityti, kokios priemonės taikomos gelbstint skurstančias šeimas. Tai jau seniai reikėjo daryti, nes kova su skurdu visų pirma yra valstybių narių atsakomybė. O Europos Sąjungos institucijos privalo padėti šią problemą spręsti.

Manau, kad šalys narės kol kas per mažai stengiasi vykdyti 2013 metais patvirtintas Europos Komisijos rekomendacijas dėl vaikų skurdo, todėl problema tokia skaudi.

Lietuvoje ir kitose valstybėse rezultatų sulauksime tik tada, kai turėsime ne tik problemos sprendimo iniciatyvą, bet ir suvienysime pastangas – valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir kiekvieno žmogaus. Neseniai Lietuvoje vykusi „Maisto banko“ akcija įrodė, kad kartu mes galime labai daug.