Prabėgo penkeri metai. Širdį, rodos, turėtų džiuginti iš JAV Kongreso ką tik gauta žinia apie Juodojo Kaspino dienos minėjimą Vašingtone. Vis dėlto tai, kas vyksta pasaulyje, verčia susimąstyti apie galbūt esamus ir būsimus naujuosius paktus.
Žinau, jog istorikams nepatinka, kai dabartinio Europos susiskaldymo analogų imame ieškoti nusikalstamame Molotovo-Ribbentropo pakte. Ir iš tiesų, problemą galėtume įvardinti kur kas paprasčiau, pavyzdžiui: kiek kartų Europa gali lipti ant to paties grėblio? O juk buvo teorija apie istorijos pabaigą, kuri neva turi taikiai, sklandžiai ir švelniai ateiti vykstant prekybos mainams ir sėkmingai eksportuojant liberaliąją Vakarų demokratiją Rytų kryptimi. Kita teorija, numatanti civilizacijų susidūrimą, deja, kasdien yra patvirtinama ir užantspauduojama šimtų ir net tūkstančių civilių krauju.
Bet teorijos teorijomis, o pragmatiški ES politikai turėjo savo teoriją - kad ne visai gerai besielgiantį Rytų milžiną būtina „įtraukti”, t.y. leistis apkabinamiems plieniniais dujų vamzdžiais, o pažvelgus į ledines Kremliaus šeimininko akis, jose atrasti kai ką paguodžiančio. Įdomus tas tikėjimas, kai rimti vyrai bando megzti strateginę partnerystę su alkanu slibinu, tikėdamiesi, kad jo apetitas turi ribas. Ir ką daryti, jei jis vėl netikėtai paprašo paaukoti jam vieną kitą mažesnę ar didesnę mergaitę?
O gal tikrai galima kai ką paaukoti mūsų senojoje Europoje vardan didesniųjų europiečių ramybės? Ir tyliai sau manyti, kad mergaitės į Rytus nuo Vienos yra mažiau svarbios Europai negu tos, kurioms pasisekė gimti labiau į Vakarus.
Buvo galima tikėtis, jog Malaizijos lėktuvo katastrofa galutinai atvers Vakarų akis Rusijos atžvilgiu.
Kai kas iš tiesų pasikeitė. Sustiprinta Lenkijos ir Baltijos valstybių saugumo erdvė, agresoriui pritaikytos platesnės sankcijos. Tačiau būkime atviri – nepanašu, jog pavienės sankcijos šiame geopolitiniame žaidime, nusinešusiame jau begalę gyvybių, gali suvaidinti lemiamą vaidmenį. Tarptautinio saugumo problemos mūsų dienomis jau primena uždelstą vėžį ir todėl reikalauja radikalaus gydymo.
Paradoksalu, tačiau būtent ES, ilgą laiką puoselėjusi vadinamąją strateginę partnerystę su Rusija, iš tikrųjų niekuomet neturėjo tikrovę atitinkančios tarpusavio santykių strategijos. Tai, kas dar visai neseniai Europos Sąjungoje vadinta strategine partneryste su Rusija, iš šių dienų perspektyvos atrodo kaip visokeriopas ir vienpusiškas nuolaidžiavimas saviems verslo magnatams ir potencialiam agresoriui. Tuo tarpu pastarasis, strategiškai sutikdavęs tik su tuo, kas augino jo galią, galiausiai išaugo į pavojingą monstrą.
Kad santykiai su Rusija stokoja abipusiškumo, Europos Komisijos išvadose buvo konstatuota ne kartą. Rusija nuolat bandė ir bando įsiterpti į Europos bei pasaulio energetikos verslą. Tuo tarpu Vakarų partnerių į savo energetikos sektorių pabrėžtinai neįsileidžia. Buvusio Vokietijos kanclerio Schroderio pavardė ir veikla tapo liūdnu simboliu.
Jis nuolat primena, jog kartu su dujomis ir nafta Rusija į Vakarus sėkmingai eksportavo korupciją, apraizgydama valstybių elitą savo įtakos tinklais. Tuo tarpu Vakarams ši valstybė nesuteikė jokių Vakarų vertybių eksporto instrumentų. Netgi nevyriausybinės organizacijos, palaikančios ryšius su Vakarais, buvo įvardintos užsienio agentais.
Nepaisant to, tarptautinėse organizacijose tarsi madingas hitas nuolat buvo girdima ,,Rusijos rūpesčio” giesmelė. Rimti politikai mįslingai aiškindavo mažiau rimtiems politikams neva didelė ir galinga Rusija turi didelį rūpestį, kurį vakariau gyvenantiems privalu suprasti ir atjausti. O juk buvo ir suprasta ir atjausta. Prisiminkime, kad ir viršūnių susitikimą Bukarešte 2008 m., kai Ukrainai ir Gruzijai buvo neigiamai atsakyta į jų norą gauti narystės NATO veiksmų planą. Agresija prieš Gruziją įvyko tuojau pat, bet Rusijos rūpesčiai nuo to nesumažėjo. Tai patvirtina šiandienos Rusijos veiksmai Ukrainoje.
Akivaizdu, kad didysis Rusijos galvos skausmas yra NATO plėtra į Rytus, kuri, dėkui Dievui, 2004 m. įvyko Baltijos valstybėse. Dėl mūsų narystės Kremlius dantį griežia iki šiol. Tačiau kodėl Kremliuje neatsiranda nei vieno drąsuolio, kuris paklaustų: ką gi Kremlius padarė, tarkime per pastaruosius 20 metų, kad sumažintų grėsmės jausmą mažose kaimyninėse valstybėse? Kad ir įtikinamais veiksmais pripažintų jų teisę savarankiškai gyventi. Akivaizdu, kad jei ką ir nuveikė, tai tik priešinga kryptimi.
Nepriklausoma tapusi Ukraina parodė neįtikėtinai gražią valią, kai savo noru, neatlygintinai, perdavė visą branduolinio ginklo arsenalą į Rusijos rankas. 1994 m. Budapešto memorandumas, kurį pasirašė Rusija, Jungtinė Karalystė ir JAV, simbolizavo tai, kuo Ukraina pasitikėjo. Ji, kaip ir daugelis išsilaisvinusių Europos valstybių, tikėjo, jog po Antrojo pasaulinio karo sukurta Europos saugumo architektūra ir jai suteiks patikimas saugumo garantijas.
Krymo aneksija ir besitęsiantys Rusijos kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje yra pats grubiausias tarptautinės teisės pažeidimas po Antrojo pasaulinio karo. Tai jau aišku visam pasauliui, išskyrus galbūt pačią Rusiją, kurios piliečiai naudojasi specifiniais Kremliaus informacijos šaltiniais. Daugelis klausia, kas šį įsisiautėjusį monstrą galėtų sustabdyti? Dažniausiai žvilgsniai krypsta į JAV, tačiau neretai - ir į tarptautines organizacijas.
Vis dažniau žiniasklaidoje minimas ESBO pavadinimas. Reikia pripažinti, kad Ukrainos tragedija išryškino šios organizacijos profilį. Ji daug padeda sprendžiant kasdieninius iššūkius Ukrainoje, ypač - siųsdama stebėtojus. Beje, pirmąsyk nuo Organizacijos įsteigimo, jos stebėtojai buvo įkalinti taip vadinamųjų separatistų, ir tik prieš įvykstant Baku ESBO PA vasaros sesijai, norint išvengti nemalonaus aptarimo viešumoje, jie buvo grupėmis išlaisvinti.
Beje, Baku vykusi Parlamentinės Asamblėjos sesija deramai atspindėjo Ukrainos dramą: pirmą kartą amerikiečių delegacija iniciavo atvirai Rusijos agresiją smerkiančią rezoliuciją, kuri buvo priimta didele balsų dauguma. Tokių atvirų pareiškimų didžiosios valstybės viena prieš kitą ESBO paprastai vengdavo. Visgi jokie politiniai pareiškimai, net jei juos inicijuoja didžioji pasaulio galybė, negali sustabdyti karinės agresijos.
Konkretesnių poveikio instrumentų turi JT Saugumo Taryba. Tarkime Malaizijos lėktuvo numušimo klausimas buvo ypatingai griežtai svarstomas, o pagrindinis kaltininkas aiškiai įvardintas. Tačiau kas toliau? Ir ESBO, ir JT yra organizacijos, kuriose Rusija turi veto teisę. Kaip yra ne kartą pažymėję ekspertai, tarptautinės organizacijos iš esmės ir negali sukurti naujos politinės kokybės. Jos veikia suteikto mandato rėmuose ir turi tiek politinės valios, kiek jos sutelkia valstybės narės.
Po Sovietų Sąjungos griuvimo ESBO atrodė labai produktyvi, nes padėjo taikiai transformuotis Rytų Europai, įtraukdama ją į tarptautinę saugumo sistemą. Tačiau nereikia pamiršti, kad rusiškasis revanšizmas tuo metu dar neturėjo tiek galios svertų.
Rusų politologas Fiodoras Lukjanovas, plačiai žinomo leidinio Russia in Global Affairs redaktorius, viename savo interviu paaiškino, ką reiškia dabartiniai Kremliaus veiksmai. Pasak Lukjanovo, Putinas visam pasauliui pademonstravo, kad jo vadovaujama Rusija toliau nebegyvens pagal Vakarų demokratijų nustatytas taisykles ir jomis pagrįstą tvarką.
Galime tik padėkoti įtakingam rusų politologui už tokį atvirumą, tačiau norėtųsi priminti, jog 2015 m. Europa ir visas pasaulis minės Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo 40-metį. Šiandien jau sunku prognozuoti, kokiomis aplinkybėmis bus minima ši sukaktis. Belieka tikėtis, kad pasaulis neleis Putinui ir Kremliui perrašyti taisyklių ir sukurti naujos ,,saugumo architektūros” pagal imperinį rusiškąjį modelį.
Tačiau grįžtant prie jau minėto rusiškojo ,,rūpesčio” temos – jo esmė yra Rusijos nepasitenkinimas tuo, kad ne visose svarbiausiose tarptautinėse organizacijose ji turi veto teisę. Tokia organizacija visų pirma yra NATO. Kremlius darė daugybę diplomatinių ėjimų kad galėtų sprendžiamąjį balsą įgyti ir NATO. Šiandien galima sakyti, jog tai iš esmės nepavyko, jeigu neminėtume Bukarešto susitikimo ar priešlėktuvinės gynybos sistemų įdiegimo Čekijoje ir Lenkijoje.
Nepaisant daugybės interesų skirtumų tarp valstybių narių, NATO yra vienintelė jėga, kuri deramai susitelkusi gali užtikrinti Europos saugumą. Bent jau apginti savo aljanso nares, kas būtų visai nemažai. Ar tai pavyks, sužinosime šį rudenį Velse vyksiančio NATO viršūnių susitikimo metu. Nes jau ir šiandien aiškiai skiriasi, tarkime, Lenkijos Užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasisakymai dėl saugumo garantijų Baltijos šalims bei Lenkijai. Jeigu NATO viršūnių susitikimo Velse metu pavyks pademonstruoti didesnę nei iki šiol politinę santarvę, tai turės didelės įtakos ir Ukrainos ateičiai.
Tuo tarpu kalbama, jog ateinanti žiema Ukrainoje gali priminti tą, kurią be šilto vandens likusi Lietuva išgyveno prieš dvidešimtį metų. Tiesa, kai kurios ES valstybės, kaip kad Lenkija, Vengrija bei Slovakija, dujas Ukrainai tiekia reverso būdu. Ir visgi, net šios šalys tarpusavyje susiskaldę, mat Vengrijos bei Slovakijos lyderiai ne kartą viešai išreiškė nepasitenkinimą Europos Sąjungos sankcijomis. Neva šios kenkiančios jų ekonominiams užmojams.
Ką jau kalbėti apie Prancūzijos ir Vokietijos pareigūnus, kurie jau vykstant Ukrainos tragedijai atviravo, kad kariniai sandoriai su Rusija turėtų būti laikomi logišku žingsniu siekiant platesnio politinio tikslo – strateginės partnerystės.
Net jei ta partnerystė mezgama su agresoriumi ir kainuoja tautos laisvę bei žmonių gyvybes. Tai turint omenyje, stambiųjų Vakarų valstybių korporacijų verslo interesus, kurie neretai paneigia net šalių politinę valią, pagrįstai galime vadinti naujaisiais paktais, dalijančiais ir kartu žlugdančiais Europą.
Ir anuomet, didžiosioms Europos valstybėms užmerkus akis, kai Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija aneksavo kaimyninių šalių teritorijas, ir šiandien, kai leidžiama skaldyti Europą naujaisiais verslo paktais, akivaizdžiai stokojama supratimo, kokie gali būti tikrieji tokio abejingumo padariniai.
Europos vienybę ir taiką į šipulius sudaužius Pirmajam bei Antrajam pasauliniams karams, galime tvirtai pasakyti viena: prekybiniai ir ekonominiai santykiai taikos negarantuoja, o jų fetišizavimas neretai paskatina karinius konfliktus, kai už ekonominį bendradarbiavimą ,,susimokama” politiniu nuolaidžiavimu. Deja, toks nuolaidžiavimas pasiteisina nebent trumpuoju laikotarpiu, nes ilgainiui užkariavimų siekiantį agresorių tik pakursto, o ne atvirkščiai.
Vis dėlto tai, kad ES pavėlavo išspręsti daugelį jos ateitį lemsiančių klausimų, pavyzdžiui sukurti veiksmingą bendrą energetikos politiką, ar kad dar netapo strategiškai veikiančia ir politiškai vieninga valstybių bendrija, nereiškia, jog ji tokia negalėtų tapti.
Gali ir privalo, jei tik nori išlikti.
Pirma, ji turi gyventi atviromis akimis ir nebekurti popierinių strategijų, grįstų iliuzijomis ir prielaidomis, bet nesiremiančių realybe. O toji realybė – tai adekvatus savo oponento veiksmų ir motyvų supratimas. Negalima užsimerkti prieš faktą, kad Rusija gyvena revanšistinėmis nuotaikomis ir atvirai siekia imperinių tikslų. Daugiau nebegalime nuolaidžiauti valstybėms, kurios santykiuose su Rusija veikia priešingai ES interesams. Europos Sąjungos šalių tarpe turėtų vyrauti drausmė ir atsakomybė, kiekvieną šalį raginanti netapti silpnąja grandimi.
Antra, nei valstybė, nei ES, kaip valstybių sąjunga, negali būti paverstos stambių korporacijų interesų tenkinimo instrumentu. Valstybė yra savo piliečius ginanti aukščiausioji institucija. Todėl naujajai, strategiškai mąstančiai Europai, negali būti priimtina ekonominiais sandoriais ir politinėmis nuolaidomis perkama taika.
Verslo fetišizavimas neturi tapti naująja valstybine religija. Atsigręžkime į ES pagrindus. Nuo ko pradėjo Adenaueris, Schumanas ir Monnet? Nuo anglių ir plieno bendrijos. Tai ir buvo tos įtakingiausios pramonės šakos, kurios potencialiai galėjo sukelti naujus karus. Taigi nuo jų suvaldymo ir pradėta. Žinoma, negalima pamiršti, jog tai darė geranoriškos ir istorinio susitaikymo siekusios vyriausybės, kurių žodžiai sutapo su veiksmais.
Pagaliau svarbiausia: ES tėvai įkūrėjai didžiausią dėmesį skyrė demokratinėms vertybėms. Jie buvo tikri krikščionys demokratai ir jų laikais žodžio ,,vertybės” turinys nebuvo patyręs mūsų dienoms būdingos infliacijos. Tad ar po Antrojo pasaulinio karo sukurta Europos vertybių sistema dar tebeturi kokią nors vertę? Jeigu į šį klausimą atsakysime ,,taip”, būsime pajėgūs įgyvendinti ir kokybines permainas.
Mes, Europa, daugiau nebegalime daryti klaidų, o kiekvieną savo žingsnį privalome remti nepavargstančia, nelepia ir tuoj pat nenugeibstančia strategija, t.y. galvojant bent du žingsnius į priekį. Pasimokyti gali padėti skaudžios istorijos pamokos – kad ir Lietuvos patirtis, kuri šiandien kaip niekad aktuali.
Džiugina, jog prieš dešimtį metų Lietuva sugebėjo žengti lemtingą žingsnį ir tapti NATO bei ES nare, tad šiandien ir patys esame ir būsime atsakingi už tarptautinį saugumą. Nuo to, ar sugebėsime vieningai priešintis agresoriui Ukrainoje ir priversti teroristus bei jų kurstytojus atsakyti už savo veiksmus, priklauso visų mūsų rytojus. O tam, kad priešintis sugebėtume, turime netoleruoti ne tik senųjų, bet ir naujųjų paktų. Belieka tikėtis, jog šie, kitaip nei anuometis Molotovo-Ribbentropo paktas, neturi savo slaptųjų protokolų ir turime realią galimybę bendromis pastangomis nuo jo apsisaugoti.
Mūsų kelias – vieningos ir stiprios Europos kelias. Europos, kuri gali tarpusavyje sutarti bent jau dėl esminio klausimo, jos pačios saugumo ir išlikimo. Nors laisvėje įpratę gyventi vakariečiai tai laiko duotybe, mes aiškiai suvokiame, kad laisvė turi kainą. Lietuva, tą kainą užmokėjusi savo vaikų krauju, žino, ką gali reikšti didžiųjų valstybių ciniški paktai.