Be manęs Seime dirba dar 140 Seimo narių ir 15 komitetų pirmininkų. Žmogaus teisių komitetas yra ne tik kukliausias savo dydžiu (komitete dirba viso labo 7 Seimo nariai – aut.), bet – Seimo koridoriuose klabama – ir savo įtaka. O aš netgi nesu tas, kuris nori kažką nubausti, kažkam kažką uždrausti ar kažką iš kažko atimti. Į Seimą buvau išrinktas be priešiškų nuostatų, be asmeninių ambicijų ir išvis nesivadovaudamas „prieš“ nukreipta logika. Tai gal čia mane – kaip kokią varlę biologijos pamokoje – doroja, nes esu gėjus? Žinau, kad tikėjotės šios prielaidos tekste, prieš pradedami jį skaityti. O tai tėra viso labo klaidinga formuluotė, paplitusi abiejose dialogo ar – šiuo atveju – ginčo pusėse.
Seksualinė orientacija nėra nei diagnozė, nei patologija, todėl jai nereikalinga nei užuojauta, nei gydymas. Tai taip pat nėra „namų darbus sukramtęs šuo“, todėl ji neturėtų būti naudojama ir kaip pasiteisinimas. Ir tai nėra nei nusikaltimas, nei nuodėmė, todėl nėra dėl ko plūstis. Ir tik nepradėkime apie tai, kas nenatūralu – nenatūralūs dalykai paprasčiausiai neegzistuoja, nes, pavyzdžiui, koreguoti regėjimą kontaktiniais lęšiais taip pat yra beprotiškai „nenatūralu“.
Vadovaudamasis šiomis kertinėmis nuostatomis, drauge su koalicijos partneriais, rengiu lyčiai neutralią partnersytę reglamentuojančius įstatymų projektus. Po pastarųjų savaičių įvykių, tai tapo mano „politiniu kryžiumi“, kurį privalėsiu nešti iki galo.
Lyčiai neutralios partnerystės įstatymas ir seksualinių mažumų teisių pripažinimas nereikalauja jokių – absoliučiai jokių – privilegijų. Tai niekaip neįpareigoja kitų visuomenės narių pakeisti savo gyvenimo būdą, mokėti didesnius mokesčius ar per prievartą pasakyti „taip“, jei kažkam pasipirštų gėjus. Tiesa pasakius, tai netgi neverčia dažniau ar intensyviau mąstyti apie gėjus ar kitus LGBT bendruomenės narius.
Mano giliu įsitikinimu, taip vadinamo parnterystės įstatymo priėmimas paprasčiausiai kuria bendrąjį gėrį mūsų visuomenėje. Jis nieko nekainuoja, o dalis visuomenės narių tampa labiau teisiškai apsaugoti ir saugesni. Priėmus partnerystės įstatymą, Lietuva atsibustų kitokia – tiesiog visi pamatytume, kad įprastoje gyvenimo tėkmėje absoliučiai niekas nepasikeitė, nors prieš tai sulaužėme tiek daug vertybinių ir ideologinių iečių.
Pastarųjų savaičių dėmesio verpetuose jau esu sakęs ne kartą, kad gerbiu nuomones, kurios man konstruktyviai prieštarauja. Jūs galėsite prieštarauti ir tada, kai Lietuvoje partnersytę sudaryti galės tiek skirtingų lyčių, tiek tos pačios lyties poros. Būtent tokia konstruktyvaus dialogo erdvė, kurioje galime apsikeisti skirtingomis nuomonėmis, tačiau ne gyvenimo būdu, kuria pažangią ir vakarietišką valstybę. Ir visi džiaugsimės žinodami, kad tokiai valstybei nėra ir nebus grėsmės atsidurti Eurazijos sąjungoje.
Kalbant apie viešojoje erdvėje reiškiamas nuomones, esu priverstas prisiminti kai kurių kunigų viešus pasisakymus apie mane ir mano politinę veiklą. Visų pirma turiu pasakyti, kad netikiu, jog žiniasklaidoje mirgėję kunigai – kurių pavardžių nenorių minėti dėl jų pačių labo – kalbėjo visos Bažnyčios vardu. Esu įsitikinęs, kad nei krikščioniškosios filosofijos doktrinos, nei šiuolaikinė pasaulietiškai nusiteikusi Bažnyčia neskatina neapykantos, išankstinio nusistatymo, atstūmimo ar smerkimo.
Klysti, pykti ar kartais tiesiog atsirasti ne laiku ir ne vietoje yra labai žmogiška. Kunigai irgi žmonės. Todėl labai prašau jų nekaltinti ir nesusigadinti savo nuomonės apie dvasininkus ir Bažnyčios vadovybę. Baudimais ir atleidimais iš pareigų ne tik neskatiname susitaikymo, bet dar labiau didiname iki raudonumo įkaitusį susipriešinimą.
Būkime vieningi ir atlaidūs. Mokykimės diskutuoti, užuot kerštavę. Ir neleiskime mūsų priešinti paprastais klausimais, į kuriuos labai lengva atsakyti, jei tik atidžiai vieni kitų klausytumėmės ir vieni su kitais kalbėtumėmės. Nei aš politikoje, nei partnerystės įstatymas niekaip neprieštarauja, nesikėsina ir netgi nesikerta su bažnytinėmis ar religinėmis vertybėmis.
Tiesą pasakius, aš lygiai taip pat aktyviai ir nepailsdamas stočiau ginti mūsų Bažnyčią, jeigu jos bendruomenės teisę į sąžinės laisvę būtų bandoma kaip nors suvaržyti. Be Katalikų bažnyčios rezistencinės veiklos sovietmečiu ir kovos už valstybingumą šiandieninė mano laisvė ir politinė veikla paprasčiausiai neegzistuotų.
Galvodamas apie tai, kas įvyko, nemanau, kad vieni su kitais kovojame. Nenoriu tikėti, kad šalies viduje turime priešų. Aš renkuosi galvoti, kad tai mokymosi ir brandos procesas, kurio pabaigoje suprasime, jog, leisdami kitiems būti savimi, neprivalome aukoti savo įsitikinimų.