Ši citata nėra apie gegužės mėnesį Seimui svarstyti pateiktą Partnerystės įstatymo projektą. Tai momentinė nuotrauka 1940-ųjų vasarą Lietuvoje vykusios diskusijos dėl civilinės (šalia bažnytinės) santuokos įteisinimo, užfiksuota Norberto Černiausko knygoje „Paskutinė Lietuvos vasara“. Praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų, o mes, atrodo, vis dar tose pačiose fronto linijose.
Partnerystės įstatymu siekiama sureguliuoti bendrai gyvenančių, tačiau santuokos nesudariusių asmenų santykius. Pagrindinė įstatymo mintis – suteikti partnerystėje esantiems asmenims artimųjų arba, kitais žodžiais tariant, tarpusavyje susijusių asmenų statusą. Šis statusas svarbus ne tik tvarkant finansinius ar ūkinius reikalus, bet ir užtikrinant šių asmenų apsaugą paveldėjimo, sveikatos priežiūros ar atstovavimo srityse. Partnerystėje gyvenantys asmenys dalinasi ne tik pinigine, bet ir gyvenimu. Todėl valstybės pareiga yra apsaugoti šių asmenų bendrą gyvenimą, įstatymu įtvirtinant ne tik jų tarpusavio teises, bet ir pareigas.
2021-ųjų vasarą Lietuvoje tapo madinga įvairius ir nebūtinai teisingus teiginius grįsti nuorodomis į mūsų šalies Konstituciją. Liepos mėnesį Prezidentas Gitanas Nausėda spaudos konferencijos metu anonsavo, kad nebūtų pasirašęs Partnerystės įstatymo projekto, nes „jame buvo beveik suniveliuoti santuokos ir partnerystės apibrėžimai“. Prasidedant šio rudens politiniam sezonui, buvo teigiama, kad „bendro gyvenimo sureguliavimo aspektas lieka svarbus <...>, bet turime tai daryti laikydamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos.“ Tarp eilučių bandoma užsiminti, kad partnerystė prieštarauja Konstitucijai, o alternatyva tam – „bendro gyvenimo sureguliavimas“. Ką iš tiesų tai reiškia?
2019 metais Konstitucinis Teismas iš esmės išaiškino Konstitucijos 38-ajame straipsnyje įtvirtintos šeimos sąvokos turinį. Pagal Konstituciją yra „saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Kitais žodžiais tariant, Konstitucijoje įtvirtinta šeimos sąvoka yra suprantama ne per santykių teisinę formą, o per jų turinį. Santuoka ir partnerystė yra skirtingi tiesiniai instrumentai žmonių tarpusavio santykiams reglamentuoti, jie vienas su kitu nekonkuruoja. Tuo pačiu jie negali ir vienas kito „suniveliuoti“, nes jais potencialiai naudotųsi skirtingos žmonių grupės. Teigti priešingai reikštų, kad vieni mūsų valstybės piliečiai Konstitucijos teikiamomis garantijomis naudotis gali, o kiti – jau nebe.
Remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvoje gyvena beveik 600 tūkst. žmonių, kurie niekada nebuvo sudarę santuokos. Daliai šių žmonių Partnerystės įstatymas yra itin aktualus. Į šį skaičių patenka ne tik tos pačios lyties poros, kurios dėl objektyvių priežasčių negali sudaryti išimtinai vyro ir moters sąjungai rezervuotos santuokos. Tai ir tie žmonės, kurie dėl moralinių, etinių ar religinių priežasčių santuokos sudaryti paprasčiausiai nenori, o alternatyvų teisiškai apsaugoti savo santykius neturi. Taip pat tai asmenys (dažniausiai moterys), kurie gyvena bendrą gyvenimą jo neįregistravę, o, šiems santykiams nutrūkus, lieka „pliki ir basi“. Partnerystės įstatymas yra skirtas būtent šių žmonių teisėtiems lūkesčiams ir interesams apsaugoti, o ne kažkokiu nesuvokiamu būdu kėsintis į santuokos institutą ar šeimos apibrėžimą.
Šioje diskusijoje dažnai sąmoningai į vieną katilą yra plakamos „šeimos“, „santuokos“ ir „partnerystės“ sąvokas. Santuoka ir partnerystė yra skirtingi teisiniai institutai žmonių tarpusavio santykiams reglamentuoti. Šeima, tuo tarpu, yra net ne teisinė, o visų pirmiausia socialinė ir vertybinė kategorija. Lietuvoje „atsivėrus fronto linijoms“ dėl partnerystės įstatymo, matome tam tikrų protestuotojų, politikų ir Prezidento bandymą primesti savo supratimą apie „šeimą“ visai likusiai visuomenės daliai kaip vienintelę ir objektyvią tiesą. Esu už tradicinę šeimą ir pasisakau už ekonominės bei socialinės aplinkos gerinimą Lietuvos šeimoms. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad neegzistuoja kiti bendro gyvenimo modeliai, kurie lygiai taip pat nusipelno valstybės globos ir apsaugos. Diskusijos nukreipimas nuo realių problemų sprendimo į sąvokų apibrėžimą yra ne kas kita, kaip politinis populizmas.
Vienas ryškiausių tokio politinio populizmo pavyzdžių – „susitarimas dėl bendro gyvenimo“ kaip tariama alternatyva partnerystei. Civiliniame kodekse siūloma įtvirtinti išplėstinį jungtinės veiklos sutarčių modelį, kuris tariamai spręstų bendrai gyvenančių, tačiau nesusituokusių asmenų bendro turto naudojimo klausimus. Esminis šios tariamos „alternatyvos“ skirtumas nuo partnerystės instituto yra tai, kad sutartimis neįmanoma sukurti civilinio partnerių statuso, t. y. padaryti taip, kad šie žmonės teisės akyse būtų laikomi artimaisiais arba tarpusavyje susijusiais asmenimis. Jungtinės veiklos sutartys yra skirtos išimtinai komerciniams santykiams įgyvendinti ir reguliuoti, o partnerystėje gyvenančių asmenų santykiai pagal savo prigimtį nėra komerciniai teisiniai santykiai. Bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų problemas siūloma spręsti tam visiškai netinkamomis priemonėmis.
Artimųjų arba tarpusavyje susijusių asmenų statusas partnerystėje gyvenantiems asmenis yra svarbus daugelyje gyvenimiškų situacijų. Neturėdami tokio teisinio statuso, jie netenka daugybės garantijų ir teisių. Pavyzdžiui, partneriai neturi atstovavimo teisės procese, neturi teisės atlikti tam tikrų procesinių veiksmų (pavyzdžiui, dalyvauti atliekant kratą, neturi teisės už įtariamąjį partnerį sumokėti užstatą ir pan.). Partnerio mirtis ar staiga susidariusi pavojinga gyvybei būklė nėra pateisinama nedalyvavimo teismo procese priežastis, partneriai negali atsisakyti duoti parodymų ar atsakyti į pateiktus klausimus apie įtariamąjį ir kaltinamąjį partnerį, negali nesinaudoti atsakomybės netaikymu už nepranešimą apie partnerio padarytą nusikaltimą. Taip pat partneriai neturi teisės neduoti sutikimo skelbti informacijos apie partnerio privatų gyvenimą po jo mirties, taip pat negali pareikšti ieškinio dėl pažeistų asmeninių teisių gynimo po partnerio mirties. Vieną iš partnerių ištikus nelaimei, ligai ar mirčiai, kitas partneris neturi tų garantijų, kurias numato darbo ar tarnybos santykius reguliuojantys įstatymai, arba tai priklausytų vien nuo geros darbdavio valios. Tokiems asmenims taip pat neatsiranda paveldėjimo teisė pagal įstatymą, nebent būtų sudarytas testamentas. Aukščiau įvardytas garantijas suteikti gali tik priimtas Partnerystės įstatymas, o ne jungtinės veiklos sutartys.
Pastaruoju metu, prisidengus „kompromiso“ paieškomis, siūloma derinti Partnerystės įstatymo projektą su šiam įstatymui oponuojančiomis interesų grupėmis, visų pirmiausia Bažnyčia. Sutinku, kad kalbėtis reikia su visais. Tačiau visų pirmiausia įstatymo projektą reikėtų derintis su tais asmenimis ar asmenų grupėmis, kurios realiai naudosis siūlomu sukurti teisiniu reguliavimu. Kvietimą Prezidentui susitikti su tos pačios lyties poromis, kurios visą laiką gyvena teisinio neapibrėžtumo sąlygomis, suformulavau dar liepos mėnesį. Apmaudu, kad laiko šiam susitikimui įtemptoje Prezidento darbotvarkėje iki šiol taip ir neatsirado.
Rugsėjo 10-ąją Katedros aikštėje vykusio maršo organizatoriai suformulavo reikalavimą Partnerystės įstatymo nesvarstyti apskritai niekada. 1940-aisiais diskusijas dėl civilinės santuokos įteisinimo nutraukė paskutinė Lietuvos vasara. 2021-aisiais diskusija dėl Partnerystės įstatymo tęsiasi. Atėjo metas šias diskusijas iš gatvių ir aikščių perkelti į Seimo salę. Nes ten, kur formuluojami ultimatumai, erdvės susitarimui nėra. Partnerystės įstatymas Seimui pakartotinai svarstyti bus teikiamas dar šios rudens sesijos metu.