Beje, skurdas ir socialinė nelygybė nėra tas pats. Skurdo mažinimu Lietuvos valdžia užsiima daug metų. Tam turime sukūrę piniginės socialinės paramos sistemą, kuri beveik nemažina nelygybės, o tik traukia iš absoliutaus skurdo. Jeigu manote, kad skurdo mažinimui trūksta pinigų, tai irgi netiesa. Savivaldybės net sutaupo vadinamąsias socialines lėšas ir verčia klausti, ar tos lėšos neatitenka trinkelių klojimui.
Mūsų skurdo mažinimo politika remiasi griežta pajamų testavimo sistema, kai pinigai ar paslaugos skiriamos tik tiems, kas įrodo, kad turi vos pusantro šimto eurų per mėnesį vienam žmogui šeimoje. Ir jokio sodo namelio... Kaip ir „Maisto banko“ daviniai. Ši sistema padeda „gesinti gaisrus“. Jeigu manote, kad žmonės prageria tuos pinigus, tai irgi netiesa, nes mokama vos keliems procentams realiai nepasiturinčių žmonių. Net jei manote, kad tie 3–4 proc. pusbadžiu gyvenančių žmonių neverti paramos, esu girdėjęs cinišką, tačiau teisingą mintį, jog daug pigiau jiems mokėti, nei laukti, kol jie pradės vogti.
Tačiau masinė emigracija rodo, kad turime daug svarbesnę – nelygybės ir socialinio teisingumo trūkumo – problemą. Neteisingumas Lietuvoje pasireiškia visų pirma tuo, kad nei valstybės socialinė sistema, nei darbdavių mokamos algos nepadeda ištraukti dirbančių žmonių iš finansinės duobės. Dabartinės Vyriausybės pasiūlyta mokestinė reforma yra labai rimtas žingsnis pajamų lygybės link, nes einama labai teisingu, būtent, nelygybę (ne tik skurdą) mažinančiu keliu: atsiranda mokesčių progresyvumas individualios veiklos pajamoms ir, svarbiausia, įvedamos universalios vaiko išmokos nepriklausomai nuo pajamų.
Gėda, tačiau kone kas antras Lietuvos pensininkas gyvena žemiau skurdo ribos. Dalis jų iš savo varganos pensijos dar padeda vaikams ir anūkams. Ne mažiau gėda, kad dirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų. Sėkmingas Lenkijos pavyzdys rodo, kad universalios vaiko išmokos įvedimas ištraukia dalį šeimų iš skurdo. Pagal Vyriausybės siūlymą 30 eurų vienam vaikui gaus visos Lietuvos šeimos. Taigi, pavyzdžiui, šeima, uždirbanti apie 600 eurų per mėnesį, auginanti du vaikus, iš kurių vienas mažiukas, gaus 30 + 30 + 28,5 + 15,2 = 103,7 Eur. Dabar tokia šeima tegauna apie 70–80 Eur, jei, tarkime, vienas iš tėvų dirba už minimumą. Neturtingos ir daugiavaikės šeimos gaus papildomus vaikpinigius – tiek pat, kiek ir gauna šiuo metu.
Vaiko pinigų pranašumas prieš kitokias paramos formas yra akivaizdus: pinigai nedingsta, kai tėvai keičia darbą, laikinai dirba emigracijoje, jie nebijo prarasti šildymo lengvatų, nemokamo maitinimo, vaiko pinigus gaus darbo pajamų neturintys ir vaiką auginantys seneliai. Darbo neturinti studentė, pagimdžiusi vaikelį, irgi gaus vaiko pinigus. Vaiko pinigai nebus skaičiuojami į testuojamas šeimos pajamas ir jų atsiradimas nesumažins kitų pašalpų.
Ar prašymas skirti vaiko pinigus nežemins Lietuvos šeimų orumo? Manau, kad niekam nereikia įrodymų, jog pragyventi Lietuvoje už minimalią algą yra beviltiškai sunku. Beje, ( kas nutiko Lenkijoje) esu tikras, kad turtingi visuomenės nariai neprašys šių išmokų, išreikšdami savo solidarumą su mažiau uždirbančia visuomenės dalimi.
Bet svarbiausias priešininkų argumentas yra tai, kad vykdant vaiko pinigų reformą naikinamas papildomas neapmokestinamas dydis, t. y. dirbantys tėvai praras mokestinę lengvatą (vadinamąją PNPD). Šis argumentas yra prasmingas tik tuo atveju, jei vaiko pinigų dydis išliks toks pat ir 2019, ir 2020 metais. Tačiau Vyriausybė pasiryžo daryti rimtą investiciją į vaikus ir orientuotis į LLRA-Krikščioniškų šeimų sąjungos pasiūlymą. Dar praeitose kadencijoje kolegos siūlė rimtai svarstyti Lenkijos patirtį, kur mokama apie 120 Eur už vaiką, pradedant nuo antro.
LVŽS rinkimų programoje buvo numatoma išlaikyti GPM lengvatas šeimoms, tačiau mūsų biudžeto galimybės yra ribotos. PNPD sistemai mes išleidžiame 75 mln. Eur. Tai kur kas mažiau, nei Vyriausybė skirs vaiko pinigų instrumentui (231 mln.). PNPD atsisakymas tampa dar labiau prasmingas, jei per keletą metų mes ženkliai padidinsime vaiko pinigus (kaip siūlo Seimo nariai A. Palionis ir jo kolegos). Manau, kad turime 2019, 2020 metų vaiko pinigų dydžius įvardinti jau šiais metais. Visos Lietuvos šeimos, turinčios vaikų ar ketinančios jų turėti, pajus „Vaiko pinigų“ koalicijos naudą ir galės planuoti, svarstyti grįžimo į Lietuvą galimybę, eiti pas darbdavius ir reikalauti pakelti algą. Vaiko pinigai suteiks didesnį finansinį savarankiškumą, o tai reiškia žmogaus – tėvo ar mamos – orumą.
Spręsdama socialinės nelygybės problemą S. Skvernelio Vyriausybė eina dar toliau. Socialinės paramos sistema tampa labiau humaniška, žmogus nepraras pagalbos vos tik pradėjęs uždirbti daugiau. Įvedamas universalus minimalių poreikių krepšelis, o jaunoms šeimoms, vėlgi, nepriklausomai nuo pajamų, statančioms namą ar perkančioms butus provincijoje, valstybė padengs dalį išlaidų.