Norint kalbėti apie sisteminius pokyčius reikia įsigilinti į sudėtingą kolektyvinio atstovavimo ir interesų derinimo mechanizmą, todėl gal ir gerai, kad turime pradėti nuo abėcėlės – kaip informacijos turėjimas arba jos neturėjimas virsta realiomis derybomis arba tik jų parodija.

Štai Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas pakomentavo, jog nesupranta šitos idėjos esmės: „Kokį tai turės poveikį darbuotojams, įmonėms ar valstybei? Juo labiau, kad Užimtumo tarnyba skelbia vidutinius atlyginimus, tad tam tikros darbuotojų grupės ir taip žino, kokio atlyginimo tikėtis. Sviestas sviestuotas“.

Galbūt Vilniuje išties sunku žinoti, kaip vyksta pokalbiai priimant į darbą provincijoje. Todėl papasakosiu vieną istoriją „iš gyvenimo“.
Mažiau drąsūs, mažiau socialiai patyrę ar tiesiog intravertiški piliečiai turės gerokai daugiau žinių apie darbdavio pasiūlymą, galės tiksliau formuoti savo lūkesčius ir, suprantama, juos ginti.
Tomas Tomilinas

Lietuvos provincija. Rajono mastais – vidutinio dydžio privati paslaugų (kažkiek statybų, kažkiek susijusių paslaugų ir pan.) įmonė su beveik 100 darbuotojų. Oficialus Sodros skelbiamas vidurkis – apie 700 eurų „į rankas“. Ieškomas darbuotojas į vidurinio lygio poziciją, kurioje dabartiniai tokio pat lygio darbuotojai gauna apie 1000 eurų. Vienas jaunas darbuotojas emigruoja ir darbo rankų trūkstant atsiranda skelbimas rajono laikraštyje – „Siūlom darbą!“. Tarp reikalavimų – ankstesnė panašaus darbo patirtis, blaivumas darbo metu, technines žinias pagrindžiantis dokumentas. Į skelbimą be tradicinės darbo biržos klientūros ateina vienintelis pusamžis 50 „su trupučiu“ metų turintis vyriškis.

Ką daro įmonės vadovas šiandien? Įsitikina, kad žmogus išties moka ir gali. Paskambina trims pažįstamiems (rajonas mažas, visi visus pažįsta), pasitikrina dėl polinkio į alkoholį ir „ar nevagia“. Ir pasiūlo minimalų atlyginimą. Jeigu tas pusamžis turi kokį pagrindą po kojom – pasidera ir gauna kokius 600-700 eurų. Jeigu ne – dirba gerus pusę metų (jei ne ilgiau) už minimumą ir džiaugiasi, kad „turi darbą“.

Kaip pasikeistų situacija, jeigu skelbime būtų privalomai nurodyti atlyginimo rėžiai?

Pirma, priminsiu, kad naujasis Darbo kodeksas įpareigoja kiekvieną įmonę nusistatyti darbo apmokėjimo sistemą, kurioje būtų aiškios taisyklės atskiroms pareigybėms. Tai reiškia, jog „atlyginimo rėžiai“ nėra „nuo minimumo iki 10 tūkst. eurų per mėnesį“, o labai aiškiai apskaičiuojami ir patikrinami skaičiai.

Antra, minėtoje tvarkoje apibrėžtos pareigybės ir jų funkcijos tiesiogiai susietos su įmonėje dirbančiais panašios atsakomybės darbuotojais, todėl naujai priimamas darbuotojas jau negalės būti mulkinamas pernelyg ilgais bandomaisiais laikotarpiais, „įsivažiavimu“ ar kitais derybiniais būdais menkinti darbuotojo sukuriamą naudą.

Taip, geras patyręs darbuotojas ir dabar gali sėkmingai derėtis, tačiau ši maža, tačiau esminė darbo skelbimo sąlyga yra skirta visiems (!) darbuotojams. O tai reiškia, kad mažiau drąsūs, mažiau socialiai patyrę ar tiesiog intravertiški piliečiai turės gerokai daugiau žinių apie darbdavio pasiūlymą, galės tiksliau formuoti savo lūkesčius ir, suprantama, juos ginti.

Ką visa tai reiškia šakinių kolektyvinių susitarimų ar nacionalinių kolektyvinių sutarčių atveju? Siūlomo atlyginimo rėžių klausimas – tik puiki iliustracija, jog esminė informacija visų derybų metu yra lygiaverčių derybų sąlyga. Kitu atveju – tik stipresnio ir galią turinčio derybininko sąžinės reikalas, ar jis tomis žiniomis manipuliuos, ar garbingai pasidalins su silpnesniąja puse – darbuotoju, profesine sąjunga, visa visuomene.