Tadas Vinokuras. Kultūros politika Vilniuje: gaminsime NFT ar investuosime į kūrėjus?

Situacija nestebina, kadangi savivaldybės kultūros politikos strategija aiškiai įvardija, kad gera kultūra yra ta, kuri neša pelną. Štai sakinys iš Vilniaus kūrybinių industrijų (KI) žemėlapio: „Kūrybinės verslas-verslui paslaugos yra galbūt svarbiausia sfera, nes kuria pridėtinę vertę.“ Kitaip tariant, anot vyraujančios kultūros doktrinos, Vilniaus savivaldybė turėtų skatinti būtent verslinį požiūrį į menus ir kultūrą. Taigi, reklama, dizainas ir pramogų verslas – net tokios kvailystės kaip NFT, – suprask, pelnytai sulauks daugiausia Vilniaus savivaldybės dėmesio. O kultūros centrai, nepriklausomos meno erdvės, saviveiklininkai, mėgėjų meno kolektyvai, kūrybinės dirbtuvės pažeidžiamoms žmonių grupėms liks prie suskilusios geldos.

Vilniaus miesto kultūros biudžete galime rasti aibę įrodymų, kad Vilniaus pagrindinis siekis – investuoti į „aukštos vertės“ kultūros prieinamumą. Kas yra „aukštos vertės“ kultūra, klausiate? Tai tokia kultūra, kuriai paramos – dėl jos kuriamos aukštos pridėtinės vertės – nereikia, tačiau ją vis tiek gauna. Štai, Vilniaus vicemero Valdo Benkunsko kultūros programoje kaip svarbiausias prioritetas minimas „kūrybinių, kultūrinių industrijų (KKI) vystymas“. Lengvatinės nuomos kainos KKI įmonėms, akseleravimo programų plėtra, TechArt plėtra, kultūrinio turizmo plėtra – būtent tai yra toji „aukštos vertės“ kultūra, apie kurią savo strateginiuose dokumentuose kalba Vilniaus miesto savivaldybė. „Aukštos vertės“ kultūrą dar galime suprasti kaip žvilgantį haute couture aksesuarą, kuris yra skirtas dėmesiui pritraukti, o ne vilniečių kūrybiškumui skatinti. Tad reikia žiūrėti realistiškai: investuodami į „aukštos vertės“ kultūrą paprasčiausiai remiame ir taip klestinčius kūrybinių industrijų verslus.

Neginčiju, „aukštos vertės“, „kūrybinių industrijų“ kultūra yra išties svarbi sostinės kultūrinio gyvenimo dalis, tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien Vilnius skiria tragiškai mažai dėmesio gyvajai kultūrai, t. y. darome per mažai, kad kultūriniai projektai, kurie atlieka socialinės integracijos bei gyventojų kūrybiškumo skatinimo funkciją, išties klestėtų. Juk „aukštos vertės“ kultūra yra tik piramidės viršūnė, kurios apačioje – tūkstančiai saviveiklininkų, mėgėjų, meno vadovų, jaunų, pagyvenusių, neįgalių žmonių, kuriems kūryba taip pat yra svarbi jų gyvenimo dalis. Susimąstykite, kokie kolektyvai per šventines dienas susirenka į sostinę koncertuoti, pasirodyti? Ar ten pasirodo „aukštos vertės“ kultūros atstovai? Ne, ten pasirodo vaikų, pagyvenusių žmonių ir saviveiklininkų kolektyvai, kurie savo kasdienėmis neapmokamomis pastangomis palaiko mūsų miesto gyvąją kultūrinę įvairovę bei autentiškumą.

Tai, kad į gyvąją kultūrą investuojame per mažai, rodo ir statistika. Apklausų duomenimis, 23 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad dalyvauti kultūrinėse veiklose yra per brangu. Tendencija aiški: žmonės, gaunantys mažesnes pajamas, dažniau susiduria su scenos menų prieinamumo iššūkiais. Tarp priežasčių, kodėl nedalyvauja kultūrinėse veiklose, žmonės taip pat mini ribotą kultūrinių veiklų pasirinkimą (13 proc.) bei informacijos apie kultūrines veiklas stoką (15 proc.). Vis dėlto, absoliuti dauguma (8 iš 10) Lietuvos gyventojų sutinka, kad jų asmeninis tapatumas yra susijęs su kultūra. Todėl, mano giliu įsitikinimu, Vilniaus miesto savivaldybė privalo visiems šiems žmonėms sudaryti sąlygas užsiimti aktyvia kūryba. Deja, bet iškeldami „aukštos vertės“ kultūrą aukščiau visko mes to tiesiog nepasieksime.

Gera žinia ta, kad Vilniui nereikia išradinėti dviračio, užtenka plėsti programas, kurios jau dabar rodo pasisekimą. Puikus pavyzdys – kultūros centrų iniciatyvos, tokios kaip „SODAS 2123“ ar „Lukiškių kalėjimas 2.0“. Esu dalyvavęs ne vienose „SODAS 2123“ kūrybinėse dirbtuvėse ir galiu užtikrintai pasakyti, kad tai – vienas pozityviausių kultūrinių patyrimų mano gyvenime. Įsivaizduokite: profesionalūs menininkai, pagyvenę žmonės, šeimos su vaikais, kitataučiai jaunuoliai – įvairiausio tipo žmonės – kartu diskutuoja, dalijasi patirtimis, dirba ties bendru kūrybiniu projektu. Būtent tai aš vadinu gyvąja, žmones telkiančia kultūra. Tai – kultūra, kuri yra tampriai susijusi su socialiniu asmenybės ugdymu, tobulėjimu.

Todėl neužtenka pritraukti žmonių į jau dirbančius kultūros centrus, reikia plėsti kultūros centrų tinklą. Milijardinis Vilniaus biudžetas čia tikrai galėtų pasitarnauti: savivaldybė tikrai yra pajėgi užtikrinti, kad tokiais kultūros centrais kaip „SODAS 2123“ galėtų pasigirti kiekvienas miesto rajonas. Maža to, svarbu paremti ir jau gyvuojančias mažas meno erdves, kurios veikia kaip kūrybinių iniciatyvų katalizatoriai. Visa tai būtų reikšminga paspirtis ne tik profesionaliems menininkams, bet ir mėgėjams, saviveiklininkams, kuriems tokia banali kliūtis kaip kūrybinių erdvių neprieinamumas dažnai užkerta kelią susiburti į kolektyvus bei kurti. Kaip žmogus, kuris kartu su draugais įrengė muzikos įrašų studiją Vitebsko g. komplekse, galiu iš patirties pasakyti, jog šią „prabangą“ galėjome sau leisti tik dėl lengvatinės nuomos, kurią užtikrino savivaldybė. Antraip studijos patalpų išlaikymas būtų buvęs neįkandamas.

Pusiau juokais paklausiu: galbūt jūsų daugiabutyje, rajone gyvena talentingų žmonių, kuriems iki naujo šlagerio, šedevro sukūrimo trūksta tik adekvačių sąlygų užsiimti kūryba? Vilnius yra tikrai pajėgus šias sąlygas užtikrinti.

Svarbiausia užduotis Vilniui yra aiški: turime pradėti nuo kultūros biudžeto didinimo, kuris, mano suvokimu, kasmet turėtų augti ne mažiau kaip 20 proc. Toks augimas – būtinas, jeigu tikimės investuoti ne tik į naujų kūrybinių erdvių išlaikymą, į meno projektus, bet ir į žmones, kurie ant savo pečių išlaiko visą šią gyvąją kultūrą. Gėda mūsų sostinei, jeigu miesto kultūros darbuotojų atlyginimai vis dar neatitinka vidutinio darbo užmokesčio. Gėda Vilniui, jeigu kultūros projektų konkurso finansavimas nepasiveja infliacijos ir jauni festivalių organizatoriai turi plūktis už „ačiū“. Negalima pamiršti ir mėgėjų meno kolektyvų – chorų, orkestrų, liaudies, etnografinių ansamblių, – kurių didelė dalis šiandien negauna jokio finansavimo iš savivaldybės. O juk jų žavinga kūryba ypatingomis progomis džiaugiamės visi.

Todėl kaip niekad svarbu, kad Vilniaus savivaldybė atkreiptų deramą dėmesį į gyvąją miesto kultūrą. Jokie „nepakeičiami žetonai“ (NFT) neišgelbės miestiečių, kurie – dėl nepakankamo savivaldybės finansavimo – yra praradę kasdieninį sąlytį su kūrybiniais meno, muzikos, šokio, literatūros bei mokslo procesais. Užsisvajoję apie įspūdingas „kūrybinių industrijų“ naujoves, galime užmiršti tai, kas svarbiausia, – dalį gyventojų, kuriems dalyvavimas kultūriniame gyvenime vis dar yra svetimas, per brangus, nepasiekiamas.