Atsakysiu retoriniu klausimu – kas sumažins lietuvių emigraciją ir nusivylimą? Ar darbuotojui tobulas Darbo kodeksas, ar realios darbuotojų ir verslininkų derybos dėl algų – visos valstybės, konkrečios pramonės šakos ir net atskiro kolektyvo lygiu?

Taip, rinkimų kampanijos metu LVŽS griežtai kritikavo tuo metu priimtą Darbo kodeksą. Taip, pažadėjome spręsti esminę Lietuvos problemą – per menkų pajamų, skurdo ir emigracijos problemą. Tačiau ją žadėjome spręsti ne vienašališkai keisdami Darbo kodeksą darbuotojų naudai, o būtent derybų kelių ieškodami bendro sutarimo – ne užlauždami rankas vienai ar kitai pusei, o būtent skatindami derybas ir gerbdami derybininkų sutartus kompromisus.

Elektroniniu paštu gavau jauno žmogaus klausimą. Jis klausia, kaip pradėti savarankišką nuo tėvų gyvenimą Lietuvoje, kai uždirbi 450 eurų per mėnesį? Tai nėra minimalus atlyginimas, tačiau iš šios sumos atėmęs būsto nuomą, maistą jaunuolis lieka be pinigų ne tik pagrindinėms higienos prekėms, bet ir netenka laisvalaikio, ką ten jau mintys apie naujos šeimos kūrimą ir išlaikymą.
Ar turiu patarimą, kaip tada gyventi?

Jaunuolis nesėdi sudėjęs rankų, o bando – svarsto atsisakyti automobilio, gal apribos laisvalaikį. Tarp eilučių mačiau žmogų – sąmoningą pilietį. Mano atsakymas jį tikriausiai nustebino.
Parašiau, kad, kol neturi šeimos, jis tikrai gali atsisakyti automobilio (ypač, jei jo nereikia darbui) – viešu transportu važinėja daug vilniečių, troleibuse savo kolegų – Seimo narių – sutinku ir aš pats. Tačiau padėties tai neapvers. Ne išeitis ir laisvalaikio ar gyvenimo su draugais atsisakymas. Nes be poilsio, be draugų tiesus kelias į psichologines problemas, priklausomybes.

Mano patarimas buvo paprastas – kalbėti su savo darbdaviu, atvirai pasakyti, kad 450 eurų „į rankas“ nėra pakankamas atlyginimas jaunam darbuotojui Vilniuje. Atsakingas vadovas, besirūpinantis ilgalaike įmonės sėkme, išgirs ir kartu pradės ieškoti sprendimo. Kitu atveju – tai tik darbuotojo apgaudinėjimas ir vaidyba, kai visuomenės, piliečių laimė aukojama „pragyvenimo“ ir trumpalaikio buhalterinio pelno vardan.

Šio jaunuolio kasdienybė puikiai iliustruoja dabar galiojantį Darbo kodeksą. Ar šiuo metu galiojanti dar 2003 metais priimta redakcija padeda tam jaunuoliui spręsti savo 450 eurų atlyginimo problemą? Esu tikras – niekaip.

Ar profesinė sąjunga galėtų pakeisti jaunuolio gyvenimą? Kartu su kitais 450 eurų per mėnesį „namo parnešančiais“ darbdavio neišgirstas jaunuolis galėtų ją įkurti. Taip, gali pasipilti grasinimai – atleidimu, net susidorojimu, „CV sugadinimu visam gyvenimui“ ir panašiai, tačiau 9 iš 10 atvejų – tai tik žodžiai, nevykęs blefas. Svarbu nepalūžti ir nepradėti „vienišiaus karo“. Pagalbą mielai suteiks seniau veikiančios profesinės sąjungos, jų junginiai – daugelis darbdavių poziciją greitai pakeičia vos tik savo kabinete pamato rimčiau pasikausčiusius profsąjungų „vilkus“. O ką jau kalbėti, kad ir valstybės pagalba daro stebuklus. Štai 2017-ųjų pradžioje pradėti skelbti atlyginimų vidurkiai dažnoje įmonėje savaime pradėjo diskusijas apie atlyginimus – tai ir yra kolektyvinio (grupinio) interesų gynimo pradžia.

O ką apie tai sako naujasis Darbo kodeksas?

Darbuotojų ir darbdavių atstovų derybos Trišalėje taryboje baigėsi abipusiais kompromisais dėl beveik visų (išskyrus tris, dėl kurių spręs Seimas) nuostatų. Sutarta sumažinti maksimalaus darbo valandų skaičių, numatytos baudos už darbo arbitražo susitarimų nesilaikymą, darbo tarybos taps profsąjungų įrankiu. Viso to nenumatė anksčiau priimtas Darbo kodeksas.

Mūsų siekis – tai nuolatinis daugelį darbuotojų ir darbdavių atstovaujančių organizacijų forumas, kurio darbotvarkėje konkrečių sektorių atlyginimų mokėjimo sistemos, atlyginimų augimo galimybės, indeksavimai, viso to derinimas su verslo plėtros, natūraliais ekonomikos ciklais.
Priminsiu, jog šiandien gyvename šalyje, kur net kai kurie bankai dar neturi atlyginimų sistemų, o trišalėse derybose buvo kalbama tik apie valstybės nustatomą minimalų atlyginimo dydį ir Seime daromus sprendimus dėl teisinio darbo santykių reglamentavimo.

LVŽS nuostata – sprendimų svorį sutelkti kolektyviniuose susitarimuose, o ne įsakmiose įstatymų normose. Būtent todėl Seime turi būti priimtas toks DK, koks suderėtas Trišalėje taryboje. Už formalią veiksmų laisvę darbdaviai daro nematytą negirdėtą (Lietuvoje) dalyką – pasižada tęsti derybas, prisiimti socialinę atsakomybę už samdomų darbuotojų gerovę, puoselėti ir auginti piliečių derybinę galią.

Taip, Seimas galėtų numoti ranka ir Darbo kodeksą paversti profesinių sąjungų triumfu. Tačiau kuo tai virs po metų ar kelerių? Ar griežti įstatymai apsaugos nuo skurdo? Ar 450 eurų „į rankas“ gaunantieji sugebės kurti šeimas ir čia, Lietuvoje, auginti vaikus? Ar tai taps abipusės pagarbos pamatu?

Darbdavių sutikimas sėsti prie derybų stalo atskirose profesijose yra svarbiausia naujojo kodekso priėmimo aplinkybė. Šiuo atveju svarbu net ne kiek darbuotojų atstovauja viena ar kita profesinė sąjunga, o tai, kad darbdaviai pasižada kalbėti kasininkų, logistikos, finansų, IT, bankinių įmonių vardų. Būtent darbdavių pažadas nekonkuruoti dėl darbininko pigumo yra esmė.

Priimtas Darbo kodeksas tampa pirmu žingsniu skandinaviško darbo santykių modelio link – iš pagrindų keičiame požiūrį, o prie bendro stalo susėdę derybininkai jau patys pradėjo jausti, kad bendras darbas pradeda duoti vaisių.