Juk esame darbštūs, draugiški ir sumanūs, o kai nelipame vienas kitam per galvas, dar ir pajėgūs nuversti kalnus. Matyt, į tokią valstybę net neraginami veržtųsi užsienio investuotojai. Ir, atrodo, kad tam tereikia tiek nedaug – ne tiek tikėti savimi, kiek pasitikėti vieni kitais ir savo valstybe, kuri ir esame mes.
Deja, nuolat žiniasklaidoje matomų nuomonės lyderių įsitikinimu, tokia Lietuva būti negali. Atrodo, kad komercinių bankų ekonomistų, visokių verslo asociacijų vadovų, teisininkų, lobistų, viešosios politikos formavimo specialistų ar net, dėmesio, dalies valstybės tarnautojų (!) įsitikinimu, realybė tokia, jog Lietuva turi kurti kažkokią „Verslo Respubliką“ ir su kitomis panašaus likimo sesėmis aršiai konkuruoti dėl užsienio investicijų.
Be to, susidaro įspūdis, kad pinigingųjų klasei jie siūlo kurti kažką panašaus į tikrą komunizmą, žinoma, išlaikomą likusiųjų sąskaita. Todėl, pasak jų, mūsų valstybė turi būti tyli ir pasyvi žaidėja ekonomikoje, šiukštu nereguliuoti, išsiparduoti privatiems veikėjams, visaip trauktis ir mažinti savo funkcijas, mokesčius, biurokratų skaičių ir t. t.
Antra vertus, ji turi būti visokiausia, kad tik patrauktų pono užsienio investuotojo dėmesį. Ir šiuo požiūriu, pagal mūsų laikmečio dvasios pranašų primetamą ateities viziją, Lietuva turi būti tokia neurolingvistiškai užsiprogramavusi, tokia „WOW“, ne tik neokonservatoriškai didi, galinga ir užsimojusi kardu, bet ir neoliberaliai versli, hiperaktyvi, inovatyvi, visaip konkurencinga, lanksti, optimizuota, dar ir drąsi, veržli, startapinė, giga, mega, nano, lady, gaga ir dar kažkokia. Trumpai šaržuojant, stambiam verslui Lietuva turi būti toks fainas Disneilandas, kurio išlaidas, matyt, apmokėtų eiliniai darbuotojai.
Nenoriu būti suprastas neteisingai, nesakau, kad skatinti verslumo ar pritraukti užsienio investicijų nereikia, bet klausimas toks: ar eilinį kartą neperlenkiame lazdos ir kokią kainą už tokius verslo gundymus sumokės visi mokesčių mokėtojai.
Be to, ar šios užsienio investuotojų vilionės nėra tik dar vienas politinis spektaklis, scenos užkulisiuose slepiantis visą tuštybės mugę? Nors Lietuvai jau seniai reikia esminių reformų ir kitokio požiūrio į žmogų, atrodo, kad išlaikyti status quo ir tik įtikinėti, kad visas problemas išspręs mažesni mokesčiai, dar mažiau reguliuojama rinka ir investuotojų pinigai yra svarbiau. Juk taip patogu laukti naujo mesijo ir visas nuodėmes bei klystkelius sukrauti ant kito pečių?
Pikta, kad tik stambaus verslo disponuojama galia, o ne šios šalies piliečių lūkesčiai ir svajonės, yra šiandienos Lietuvos viešosios erdvės elito perpetuum mobile ar kažkokia absoliutaus gėrio konstanta. Bet dar labiau yra apmaudu, nes po neva šiuolaikišku ir madingu požiūriu, greičiausiai, tetūno patriarchalinio provincialumo kompleksų aidai arba ciniški viešosios politikos formavimo metodai. Nes kaip kitaip paaiškinti tokią mums visiems brukamą gyvenimo tiesą – „parsiduok ir atsiduok“.
Todėl ir šių ponų Lietuva, atrodo, turi būti lyg ta geltonkasė, ilgakojė, gražiausia pasaulyje viliokė, kad tik kokio korporacinio investuotojo žirgelis su aukso pasagėlėmis neprajotų pro rūtų darželį? Juk nuolat ir girdime tokią didaktiką, o perfrazavus, kažką panašaus į „Daryk išvadas, Lietuvėle, nes juk tokia pat Azijos gražuolė tuoj nugvelbs princą ant balto žirgo, o Estija, ta lietuviškoji stigma, žiū, jau vilioja jį visokiomis lengvatomis ir virtualiomis grožybėmis!“
Todėl drįstu klausti, kodėl mūsų viešojoje erdvėje ir politikoje vis dar dominuoja požiūris, būtinai bet kokia kaina įtikti ir nusilenkti ponui (darbdaviui, investuotojui, Briuseliui, Trumpui...)? Ir jis puikiai tarpsta mūsų visuomenėje šiandien, savyje turėdamas tiek feodalinės, tiek sovietinės elgsenos paveldo elementų. Lyg laikas būtų sustojęs, lyg kitų pasirinkimo galimybių nebūtų?
Todėl ir atrodo, kad komunizmą sėkmingai pakeitėme kita vyraujančia ideologija, atrodytų, radikaliai priešinga, bet kažkuo ir panašia. Juk sakoma, kad visi kraštutinumai kažkuo panašūs? Tai, kad sovietinis „komunizmas“ turi bendrų sąlyčio taškų su naujųjų lietuvių „laisvąja rinka“ taip pat akivaizdu. Iš esmės – tai savotiškas tęstinumas, kuriam būdingas panašus požiūris, kad ir į žmogiškųjų, visuomeninių ar gamtinių resursų eksploataciją.
Ir tas savotiškas kito kraštutinumo tęstinumas trunka jau visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus, nepaisant to, ar prie valdžios vairo buvo dešinieji, ar, vadinami, kairieji. Atrodo, kad ši doktrina Lietuvoje ekonomizavo net visą viešąjį diskursą ir mūsų gyvenimus pavertė nereguliuojamos rinkos diktuojama disciplina. Pasidarė nesvarbu net, kad brukama „laisvoji rinka“ nėra visai laisva. Priešingai, dažnai uzurpuota ir saugoma stambių oligopolinių darinių.
Liūdina, kad net ir jaunąją kartą tie nuomonės lyderiai sugeba nukreipti dešinėn bei įtikinti, esą įrodyti savo pranašumą rinkoje ir įsiteikti dominuojančiam veikėjui yra jėga. Ar tai nieko neprimena? O jaunimas – imlus, tad jei ugdome konformizmą, tai kokio dar kūrybinio proveržio, kokios laisvės, jei ne išradingos tarnystės savo ponui ar išreklamuotam brendui, galime tikėtis? Nes prie kieto brendo, kaip prie kietos chebros.
Juk niekas nenori likti be „laikų“ feisbuko asmenybės altoriuje ar būti išjuoktas? Vadovaudamiesi „laisvosios rinkos“ ideologija, net universitetus pavertėme rinkos aptarnavimo makdonaldais, ir tik pagal tai juos vertiname. Dabar užėjo dar ir universitetų jungimo manija, pagal visus ideologinius kanonus ir stambiųjų pageidavimus.
Ir kaip užknisa, kad mūsų šalyje visas valstybės raidos alternatyvas nustelbia tas bukas laisvarinkiškas požiūris, lyg Lietuvai geriausia rinktis neoliberalių Pietų Amerikos ar azijinių miestų-valstybių raidos kelią. Tikrai apgailėtina, kad klausantis didžiosios dalies mūsų šalies politikų, komercinių bankų atstovų, verslo asociacijų ir kitų nuomonės lyderių pasisakymų, atrodo, kad tik verslas ir užsienio investicijos yra mūsų valstybės egzistencijos alfa ir omega.
Bet ar tikrai šioje šalyje nėra vietos alternatyviai, pavyzdžiui, gerovės valstybės vizijai? Ar ji tikrai yra kliūtis nacionalinei „verslumo dvasiai“ ar užsienio investicijoms? Ar paprasto, samdomą darbą dirbančio žmogaus, smulkaus ūkininko ar amatininko, pensininko ar negalinčio savimi ar savo artimaisiais pasirūpinti piliečio ir verslo, kad ir stambaus, interesai nėra suderinami?
Juk akivaizdu, kur mūsų emigrantai ieško savosios laimės ir vyksta ten, kur sugebama siekti solidaraus konsensuso ir harmonijos visuomenėje, ten, kur vyrauja civilizuotesnis požiūris į žmogų, kad ir kuo jis bebūtų, ten, kur nėra patyčių iš samdomą darbą dirbančių ar nedirbančių, kur stiprios profesinės sąjungos, kur nėra „verslininko“ kulto, o valstybė ne tik labiau apmokestina, bet ir teisingiau visiems perskirsto bendrąjį gėrį.
Bet labiausiai negaliu suprasti, kodėl nenorima pripažinti akivaizdžios tiesos, kad patys geriausi, patikimiausi bei lojaliausi Lietuvos investuotojai ir yra šios šalies piliečiai. Bet ne ta saujelė stambiojo verslo akcininkų ar brangiai apmokami jų tarnai, besidangstą „laisvosios rinkos“ lozungais bei tik ir iešką galimybių „prasisukti“ ar savųjų ponų kapitalą iškelti į mokesčių rojus.
Geriausi Lietuvos investuotojai yra ta didžioji, dažnai net išnaudojama ar savosios valstybės naujojo elito žeminama visuomenės dalis. Ta, kuri ne pati pasinaudoja silpnesniais, o savo rankomis ir galva duonai užsidirba. Tai jiems turime sudaryti sąlygas jaustis reikalingiems, prasmingiems ir galintiems drąsiai kurti, auginti čia vaikus, būti savimi ir jaustis visuomenės dalimi, prie kurios raidos bei perspektyvų prisidėtų kiekvienas pagal galimybes. Čia, o ne tik užsienio investicijų, kurios yra laikinos, žvejonėse, slypi milžiniškas potencialas ir gaivališka Lietuvos jėga.
Tik ar tame propagandinės informacijos sraute girdime tos kitos – piliečių daugumos Lietuvos balsus ir lūkesčius? Ir kodėl po to stebimės, kad šalis išsivaikšto, kad visuomenės savijauta blogėja, kad daugėja antidepresantus vartojančių žmonių, kad žudomės ir žalojame savo vaikus?
Norėčiau tikėti, kad ta didžioji dauguma, kaip ir aš, nori, kad sunkiai iškovota ir kartų krauju apginta nepriklausoma Lietuva klestėtų, kad būtų orių žmonių šalis, o ne lyg kokia laisvo elgesio mergelė lauktų vis naujo „šiugardedžio“. Ir jei stambiam verslui ir užsienio investuotojams bus leista į Lietuvą žvelgti kaip į paiką mergelę, jie ir elgsis atitinkamai su visais jos žmonėmis.
Patikėkite, darbštiems mūsų piliečiams bus giliai „dzin“, koks investuotojo brendas siūlys darbą jų buvusioje šalyje. Štai kodėl mūsų šaliai dabar labiau reikia susirūpinti ne savo įvaizdžiu pasaulyje, o juo savų piliečių akyse. Ir ne kažkokiu butaforiniu militarizuoto patriotizmo mitu, o gyvenimo kokybės turiniu, patraukliu Lietuvos piliečių daugumai.
Todėl, gerbiamieji nuomonės lyderiai, šlovinkite besąlyginį ir totalų verslumą, užsienio investicijas, viliokite, šokite ir savo ponams darykite bet ką. Juk jums už tai mokama ir tai – Jūsų reikalas. Bet Lietuvos nesigvieškite, ji nėra Jūsų nuosavybė, kaip ir nėra iki sausumo gręžiama mazgotė.