Stasys Jakeliūnas. Būsto paskolų palūkanos ir bankų viršpelniai

Komerciniai bankai šiuo metu turi lėšų perteklių, todėl jie beveik nedidina palūkanų už indėlius. Šokusios į viršų būsto paskolų palūkanos tiesiogiai augina bankų pelną, kuris šiemet gali pasiekti milijardą eurų – dvigubai daugiau nei pernai. Jei pelnas ir bus kažkaip papildomai apmokestintas, tai reikš, kad pajamas į valstybės biudžetą per bankų sistemą sumokės ne kas kitas, o būsto paskolas paėmę ir išaugusias palūkanas mokantys gyventojai, kurie, kaip ir visi kiti, kenčia nuo aukštos infliacijos.

Esminė problema, kodėl tai vyko prieš keliolika metų ir dėl ko būsto paskolų palūkanos sparčiai didėja vėl, yra paskolų išdavimas ne fiksuotomis, o kintamosiomis palūkanomis. Šios savo ruožtu priklauso nuo tarpbankinio skolinimo palūkanų indeksų, kurie reaguoja į centrinių bankų nustatomas bazines palūkanų normas, kurios didinamos, bandant kovoti su infliacija.

Mano įsitikinimu, skolinti žmonėms kintamosiomis palūkanomis būstui, turint omenyje, kad paskolų trukmė – keli dešimtmečiai, yra finansinis nusikaltimas. Gyventojai, kurie nėra profesionalūs rinkos dalyviai, negali ir neprivalo vertinti palūkanų pokyčių rizikos dešimtmečius į priekį ir todėl neturėtų jos prisiimti. Deja, šią nusikalstamą komercinių bankų praktiką jau daug metų toleruoja tiek Lietuvos bankas, tiek ir visos Lietuvos vyriausybės. Daugelyje kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, ypač tose, kur labiau rūpinamasi finansinių paslaugų vartotojų apsauga, dominuoja skolinimas fiksuotomis palūkanomis, todėl pokyčiai centrinių bankų palūkanų politikoje ir tarpbankinio skolinimo rinkoje nevirsta sparčiai augančiomis būsto paskolų įmokomis bankams ir šių viršpelniais.

Lietuvos bankas ir finansų ministerija dabar lyg ir galvoja kažką daryti su kintamųjų būsto paskolų problema. Seniai laikas. Apie tai pradėjau rašyti ir kalbėti daugiau nei prieš penkiolika metų, dar 2007 metų pabaigoje. Įdomu, ar kas nors iš dabar diskutuojančių apie palūkanas tai prisimena? Gal pripažinkite, ponai, kad turėjote bent penkiolika metų esminei kintamųjų būsto palūkanų problemai išspręsti. Juk akivaizdu, tai turi būti tinkamai reguliuojama, kad būsto paskolų gavėjai būtų apsaugoti nuo to, kas įvyko 2008–2010 metais, vyksta dabar ir kartosis dar nežinia kiek kartų.

Būsto paskolų palūkanas reguliuoja dalis ES valstybių narių, tačiau Lietuva, būdama laisvosios rinkos „čempione“, nedaro visiškai nieko. Jei tai būtų buvę sutvarkyta savo laiku, nebūtų nei VILIBOR bylos (ji niekur nedingo), nebūtų ir beverčių „Swedbanko“ atstovo Nerijaus Mačiulio pasakojimų, kad paskolų gavėjams pavyko gauti naudos per praėjusį dešimtmetį, kuomet palūkanos buvo žemos. Jis nenori praplėsti savo „analizės“ iki 2007–2008 metų, matyt, dėl to, kad tai padaręs kakta atsimuštų į VILIBOR, pakilusį iki 10 proc. Jei kintamųjų palūkanų problema būtų išspręsta laiku, dabar nereikėtų svarstyti ir ką daryti su šių metų milijardiniu bankų pelnu, kurio šaltinis – už nieką gaunamos išaugusių palūkanų pajamos. Jas mokate jūs, būsto paskolų gavėjai, tyliai stebint ir nieko nedarant Lietuvos bankui ir Vyriausybei.

Beje, visa tai, kas vyksta su būsto paskolų palūkanomis, labai panašu į tai, kas vyko ir tebevyksta „liberalizuojant“ elektros rinką. Vartotojai iki šiol yra priversti spėlioti, kas darysis su elektros rinka, kokį tiekėją ir kokią kainodarą rinktis ir kaip tai paveiks jų išlaidas. Tačiau juk tai – ne vartotojų ir bankų klientų, o atsakingų ir profesionalių valstybinių priežiūros institucijų darbas. Suprantama, jei tokios institucijos Lietuvoje egzistuotų. Kadangi jų nėra, rizika ir nuostoliai tenka patiems vartotojams, o pelnai – jų siekiančioms įmonėms. Prisimenate nesenas kalbas apie elektros sektoriaus įmonių „viršpelnius“?

Štai kelios šiek tiek suaktualintos citatos iš daugiau nei penkiolikos metų senumo mano publikacijos „Klausimai Lietuvos banko valdybai“:

„Ar tai, kad paskolos Lietuvos gyventojams yra išduodamos <...> kintamosiomis palūkanomis, nepažeidžia Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo 2-e straipsnyje suformuluotos nuostatos: Komercinis bankas – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę?

Ką reiškia Lietuvos banko skelbiamas 6 mėn. VILIBOR, kuris per 2007 metus išaugo daugiau kaip 3 procentiniais punktais (priminsiu, vėliau, 2008 m. pabaigoje, šis indeksas padidėjo iki 10–11 proc.! – aut. past.) ir dėl to būsto paskolų kintamosiomis palūkanomis litais sąnaudos gyventojams išaugo keliais šimtais litų per mėnesį, jei, remiantis Lietuvos banko skelbiamais duomenimis, komerciniai bankai vienas kitam lėšų tokiam terminui beveik neskolina? Ar taip komerciniai bankai nesiekia nepagrįstai padidinti palūkanų pajamas? <...>

Ar šiuo metu taip pat nebūtų verta svarstyti pasiūlymus, kad komerciniai bankai visas išduotas būsto paskolas su kintamosiomis palūkanomis <...> konvertuotų į paskolas su fiksuotomis palūkanomis bent penkeriems metams (primenu, tai rašiau 2008 m. sausio mėn., todėl, ką reikėtų daryti dabar – kitas svarbus klausimas – aut. past.)? Ar valdyba sutinka su nuomone, kad bankai turi žymiai daugiau galimybių įvertinti ir valdyti palūkanų normų riziką, <...> tuo tarpu gyventojams – neprofesionaliems rinkos dalyviams – nereikėtų gaišti laiko spėliojant palūkanų normų kitimo perspektyvas Lietuvoje ir už jos ribų?“

O štai citata iš parlamentinio krizės tyrimo išvados (patvirtintos 2020 m. birželio 4 d.) rekomendacijų, skirtų Lietuvos bankui, dalies: „Remiantis gerąja tarptautine patirtimi ir atliktomis studijomis, įskaitant ir Europos Parlamento užsakymu 2014 metais atliktos studijos „Vartotojų teisių apsaugos aspektai finansinių paslaugų srityje“ medžiagą ir joje pateiktas rekomendacijas, griežčiau reglamentuoti būsto paskolų teikimą kintamosiomis palūkanomis, pavyzdžiui, numatant skirtingus reikalavimus, keliamus paskolos ir įkeisto turto vertės bei pajamų ir paskolos įmokos santykiams.“

Tai – vienas iš būdų, kaip galima būtų spręsti šią įsisenėjusią problemą ir apsaugoti būsto paskolų gavėjus nuo nevaldomos rizikos ir neproporcingos finansinės naštos.