Stasys Buškevičius. Politikų įtaka vietinei žiniasklaidai: kaip nutraukti tamprias gijas?

Vietinė žiniasklaida atlieka itin svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Ji yra pagrindinis informacijos šaltinis bendruomenėms, suteikiantis galimybę sužinoti apie vietos valdžios sprendimus, problemas ir gyventojams aktualius klausimus. Tačiau realybė rodo, kad vietinės žiniasklaidos nepriklausomumui kyla pavojus dėl patiriamų finansinių sunkumų, kurie neretai pastūmi žiniasklaidą į „bičiulišką“ politikų glėbį ir taip sukuria neskaidrias tarpusavio sąsajas, silpninančias pagrindinę žiniasklaidos – demokratijos sarginio šuns – funkciją.

Anksčiau vietinė žiniasklaida galėjo išsilaikyti iš laikraščių pardavimo, reklamos pajamų ir skaitytojų prenumeratų. Tačiau technologijų ir interneto plėtra iš esmės pakeitė žiniasklaidos finansavimo modelį. Reklamos užsakovai pradėjo stipriai migruoti į socialinius tinklus, o prenumeratos modeliai (kada skaitytojas ar žiūrovas moka nustatytą mokestį už turinį) vietinei žiniasklaidai tebėra neišvystyti. Kai kurios žiniasklaidos priemonės bando spręsti problemą kurdamos rėksmingas, dažnai klaidinamas antraštes, tačiau tokie metodai nėra tinkami solidiems leidiniams ar portalams ir labai greitai diskredituoja save skaitytojų akyse. Dėl to nemažai vietinių žiniasklaidos priemonių pasirenka ramesnį būdą užsitikrinti egzistavimą ir įjunksta į priklausomybę nuo savivaldybių skiriamų lėšų „viešinimui“, kas savo ruožtu sukuria didelį interesų konfliktą.

Savivaldybių skiriamos lėšos oficialiai yra skirtos viešai informacijai apie vietos valdžių veiklą skelbti. Tačiau tikrovėje tai neretai tampa savotiška „politine duokle“ – žiniasklaida, norėdama gauti finansavimą, vengia kritikuoti vietos valdžios veiksmus arba netgi skelbia palankias publikacijas. Tokia praktika griauna žurnalistikos objektyvumą ir nepriklausomybę, nes žurnalistai tampa priklausomi nuo politinių veikėjų malonės.

Finansinis spaudimas yra tik vienas iš būdų, kaip politikai gali daryti įtaką vietinei žiniasklaidai. Kai kuriose savivaldybėse pasitaiko atvejų, kai valdantieji tiesiogiai ar netiesiogiai spaudžia redaktorius ir žurnalistus, kad šie formuotų palankų viešąjį diskursą. Be to, vietos valdžia neretai turi savo informacijos kanalus, tokius kaip savivaldybių interneto svetainės ar biuleteniai, kurie pateikia tik vienašališką informaciją be kritiško požiūrio. Tokios praktikos kelia didelę grėsmę demokratijai, nes piliečiai negauna objektyvios ir nepriklausomos informacijos. Informacijos sklaida tampa selektyvi, o kritiniai balsai gali būti nutildyti. Tai silpnina pilietinę visuomenę ir trukdo skaidrumui bei atskaitomybei.

Kaip stiprinti vietinės žiniasklaidos nepriklausomumą?

Lietuvos valstybė lyg ir bando spręsti šią problemą. Jos įkurtas Medijų rėmimo fondas kaip tik ir skirtas siekti žiniasklaidos pliuralizmo, tačiau painūs, ne visada logiški projektų finansavimo kriterijai palieka dalį vietinei bendruomenei svarbių žiniasklaidos priemonių „už borto“, o ir problemos mastas rodo, kad šio fondo veiklos efektyvumas yra abejotinas. Norint išspręsti šią problemą, reikalingi esminiai pokyčiai.

Pirmiausia, tikslinga būtų uždrausti savivaldybėms pirkti viešinimo paslaugas vietinėje žiniasklaidoje: visi svarbiausi sprendimai sėkmingai gali būti pateikiami interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, taip pat neatlygintinai bendradarbiaujant su vietiniais spaudos leidiniais, portalais ir pan. – žiniasklaida yra ir pati suinteresuota pateikti aktualią informaciją gyventojams, nes taip ji kuria ryšį su savo skaitytojais, žiūrovais, klausytojais. Savivaldybių politikai prarastų vieną svarbiausių įrankių kontroliuoti žiniasklaidos turinį.

Antra, reikia efektyviai spręsti žiniasklaidos finansavimo klausimą, kad ji galėtų sėkmingai dirbti ir ginti bei saugoti demokratines vertybes. Įvairūs nepriklausomi fondai (taip pat ir jau minėtas Medijų rėmimo fondas) galėtų būti geras sprendimas, bet reiktų keisti finansavimo principą. Vietoj sudėtingų ir painių kriterijų prisirišti prie paties paprasčiausio – žiniasklaidos priemonės populiarumo vietinėje bendruomenėje. Populiarumas galėtų būti matuojamas įvairiai, bet geriausia – tiesioginiu balsavimu, skiriant lėšas proporcingai gautam balsų skaičiui. Žmonių palaikymas turėtų būti svarbiausias kriterijus jau vien todėl, kad jie yra mokesčių mokėtojai, be to, kaip kitaip remti vieną iš demokratijos stulpų, jei ne demokratiniu žmonių balsu?

Šis žiniasklaidos finansavimo mechanizmas būtų kažkiek panašus į politinių partijų finansavimo būdą – kuo politinė jėga susilaukia daugiau palaikymo, tuo labiau pilnėja jos piniginė. Tai verstų žiniasklaidą orientuotis į kokybiško turinio kūrimą, bendruomenių balso viešinimą, stiprintų ryšį ir bendradarbiavimą su skaitytojais.

Vietinė žiniasklaida yra neatsiejama demokratijos dalis, tačiau dabartinė jos priklausomybė nuo vietos valdžios kelia rimtą pavojų objektyvumui ir visuomenės informavimo kokybei. Vienintelis būdas išvengti šio uždaro politinio-finansinio rato yra stiprinti visuomenės įsitraukimą ir nepriklausomą finansavimą, kurį lemtų gyventojų pasirinkimas. Tik tuomet vietinė žiniasklaida galės tinkamai atlikti savo misiją – ne tarnauti politikams, o informuoti piliečius.