Pirmieji naujojo teisinio reguliavimo rezultatai
Sulaukus naujojo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje teisinio reguliavimo metinių galime įvertinti, kokį poveikį smurto tramdymas teisiniais būdais gali turėti žmogui, šeimai, valstybei. Paskutinėmis praėjusių metų dienomis, vos tik įstatymui įsigaliojus, visuomenę lyg šaltas dušas perliejo: net ir niūriausios prognozės nežadėjo tokio nukentėjusiųjų nuo buitinio smurto skundų srauto, policija vos spėjo darbuotis. Iš karto pasimatė, kaip iškerojusi yra smurto artimoje aplinkoje problema.
Policijos departamento duomenimis, per pirmuosius tris įstatymo galiojimo mėnesius policijoje buvo registruoti net 7 524 pranešimai apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, pradėti 2 527 ikiteisminiai tyrimai. Ilgainiui pranešimų skaičius mažėjo ir situacija stabilizavosi. Tai logiška, nes taikomos priemonės, kaip ir tikėtasi, davė savo vaisių, o smurtautojai pagaliau įsitikino, kad su jais nebus juokaujama ir jie nebegalės savo artimųjų laikyti prievartos įkaitais.
Šalia baudžiamojo poveikio priemonių, kurios yra kraštutinės ir ne visada pateisinamos, įstatyme numatytos ir kitokios – organizacinės, leidžiančios tuoj pat reaguoti į smurto pasireiškimus, įpareigojant smurtautoją laikinai išsikelti iš tos vietos, kur gyvena su asmeniu, prieš kurį smurtauja.
Esminiai pasikeitimai įsigaliojus įstatymui
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas buvo priimtas 2011 m. gegužės 26 d., o įsigaliojo, kaip minėjau, 2011m. gruodžio 15 d. Šiuo įstatymu buvo numatytas visas kompleksas priemonių – nuo smurto artimoje aplinkoje prevencijos iki smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo (įpareigojimo smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu arba įpareigojimo smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo).
Įsigaliojus šiam įstatymui, policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje ir atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašę duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą, pradeda ikiteisminį tyrimą. Smurtą patyrusiam asmeniui skundo teikti dabar jau nebūtina. Tai yra esminis teisinio reguliavimo pasikeitimas: iki tol už nesunkų ar nežymų sveikatos sutrikdymą, fizinio skausmo sukėlimą, seksualinį priekabiavimą ir panašias veikas byla galėjo būti pradedama tik esant nukentėjusiojo skundui, kitaip tariant – privataus kaltinimo tvarka.
Taigi, iki šio įstatymo įsigaliojimo įprastai smurto auka, dažniausiai moteris, pati turėjo ieškoti teisinės pagalbos, rašyti skundą teismui, teisme įrodinėti smurto prieš ją faktą ir kelti bylą tuose pačiuose namuose gyventi likusiam skriaudėjui. Akivaizdu, kad tikėtis sėkmingos tokios bylos eigos ir baigties buvo bemaž utopija. O tai reiškė, kad smurtą patyrusių moterų, vaikų teisės nebuvo efektyviai ginamos: smurtautoją geriausiu atveju policijos pareigūnai pavėžėdavo toliau nuo namų ir paleisdavo, o šis, grįžęs namo, galėdavo toliau skriausti namiškius ir dar keršyti už tai, kad jam šie sudarė „šiokių tokių“ nepatogumų.
Reikėjo iš esmės keisti susiklosčiusią padėtį ir pačiai valstybei prisiimti atsakomybę už silpnesniojo apsaugą nuo smurto, kuris mūsų subkultūroje dar yra gana paplitęs.
Kas toliau?
Pirmieji įstatymo veikimo rezultatai parodė ir kelius, kuriais reikėtų eiti toliau, tobulinant apsaugos nuo smurto artimiausioje žmogaus aplinkoje sistemą. Visų pirma, akivaizdu, kad reikalingas papildomas finansavimas policijai, nes gerokai padidėjo darbo krūvis. Taip pat pasirūpinti ir tais asmenimis, kurie gauna įpareigojimą gyventi nuo nukentėjusiojo atskirai ir turi susirasti, kur prisiglausti, kol vyks tyrimas ir bylos nagrinėjimas. Negalima atmesti ir tokios prielaidos, kad gali būti piktnaudžiaujama įstatymo teikiamomis galimybėmis. Kol nėra įsiteisėjusio kaltinančio teismo sprendimo, tol asmuo nekaltas. Gyvenimo patirtis byloja, kad kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kai, siekiant lengvesnės ištuokos, nepagrįsto ribojimo matytis su vaikais ir panašių interesų, bandoma apkaltinti ir niekuo dėtą žmogų.
Kita vertus, teko svarstyti ir tokius kuriozinius atvejus, kai moters, su smurtautoju turinčios kaime bendrą ūkį, prašymu smurtautojas įpareigojamas nesiartinti prie namų. Jeigu tai pavasario ar vasaros darbymetis, lieka nenudirbti lauko darbai ir tada jau kenčia pareiškėja bei kiti jos artimieji. Kaip išspręsti tokią dilemą? Lengvų sprendimų nėra ir, matyt, šiuo požiūriu reikia tobulinti įstatymą.
Pagaliau reikia neužmiršti ir kitų priemonių, kurios mažintų girtavimą, ypač kaime, šviestų jaunimą, skatintų nepakantumą smurtui nuo pat vaikystės namuose, šeimose, mokyklose. Juk labai svarbu, kad būtų šalinamos prielaidos kilti nepagarbai kitam žmogui, kasdieninio smurto apraiškoms.
Ir čia daug nuveikti galėtų nevalstybinės organizacijos, bendruomenės, vietos savivaldos institucijos, mokyklos, bažnyčios. Turėtume stengtis ir siekti, kad mūsų Lietuvoje kiekvienas žmogus pajaustų savo vertę, pakeltų galvą ir nesitaikstytų su mažiausiomis prievartos apraiškomis, o pamatęs ar patyręs jas – tuoj pat kreiptųsi į teisėsaugos institucijas. Čia kiekvienas turi gauti pagalbą, būti suprastas ir įsitikinti, kad į pagrįstą skundą reaguojama profesionaliai – greitai ir efektyviai.
Policijai taip pat būtinas supratimas, kad dideli nusikaltimai dažnai „išauginami“ iš nekaltų pasistumdymų, apsižodžiavimų, viešosios tvarkos pažeidimų, eismo taisyklių nesilaikymo ir po to patiriamo nebaudžiamumo jausmo. Nesakau, kad kiekvieną pažeidėją reikia griežtai bausti ar sodinti į kalėjimą. Daug svarbiau yra nors ir pamažu, tačiau nuolat ugdyti žinojimą, jog mūsų visuomenė netoleruos tų, kurie nesilaiko žmonių nustatytų tarpusavio gyvenimo taisyklių.