Apie galima agresiją prieš Lietuvą vyko, vyksta ir vyks nemažai diskusijų, tik gaila, kad kiekvienu atveju mums stengiamasi primesti požiūrį iš šalies, kuris ne visuomet tiek Lietuvai, tiek ir lietuviams yra naudingas. Tad pakelkime galvas, lietuviai ir apžvelkime padėtį iš savo, lietuviškų pozicijų. O ji iš tiesų – nėra bloga, tik pirmiausia tereikia savo mąstysenoje atsisakyti „to prakeikto nuolankumo“ prieš tariamai stipresnį.

Nereikia mūsų gąsdinti ir galimais konfliktais dėl „tautinių mažumų“. Juk Lietuvoje praktiškai jų ir nėra, nes tautinėmis mažumomis galima laikyti tik tas etnines grupes, kurios neturi savo valstybės.

Tautinių mažumų pavyzdžiais galėtų būti kašubai Lenkijoje, sorbai Vokietijoje, lyviai Latvijoje ir pan. Lietuvoje tautine mažuma gal būt galėtų būti tik karaimai, o kitų tautų atstovai laikytini tik etninėmis imigrantų iš kitų šalių grupėmis. Beje, Sąjūdžio metais teko sutikti žmonių, kurie net užsigaudavo, kuomet pavadindavai juos tautine mažuma... Taigi konfliktai Lietuvoje „tautinių mažumų“ klausimais nei praktiškai, nei teisiškai negalimi.

Ar gresia konfliktai kaimyninių šalių atžvilgiu? Žvelgiant šių dienų akimis, tokiai galingai valstybei kaip Rusija užimti mūsų Lietuvą fiziškai, be abejo, nieko nereiškia. Bet ar jiems apsimoka? Dabar viskas sprendžiama civilizuotai, o šiai valstybei, be abejo geriau turėti pašonėje draugišką kaimyninę valstybę, nei „karštą tašką“ savo valstybės pakraštyje.

Ką galima pasakyti apie rusus, gyvenančius Lietuvoje? Jų, kaip žinome, yra kelios grupės. Pirmieji rusai Lietuvoje - tai iš Rusijos caro ištremti sentikiai, tarp jų nemažai ir kilmingų žmonių. Tai buvo aukštos dvasinės kultūros žmonės, kurie, nors ir integravosi į mūsų visuomenę, savo specifinę kultūrą išlaikė iki šiol ir ja didžiuojasi.

Kitos grupės – pokario kolonistų praktiškai liko nelabai daug, o jų palikuonys – jau čia gimę ir augę, daugiausia jau kalbantys lietuviškai, tenori taikiai sugyventi ir išgyventi. Dar daugiau – tarp jų yra ir nemažai gerų specialistų, reikalingų Lietuvai. Taigi, kaip matyti, Lietuvoje gyvenantys rusai sėkmingai integruojasi į mūsų šalies gyvenimą, o pavojaus iš Rusijos pusės artimiausiu metu neįžvelgiu. Svarbiausia – nesuplakti į vieną „kokteilį“ ekonominių ir politinių santykių.

Kitos etninės grupės – lenkų šaknys Lietuvoje kur kas senesnės. Kaip rodo istorija, vos atsikėlusių prie Baltijos jūros, lenkų kariai pradėjo puldinėti mūsų protėvių žemes, tačiau dauguma jų patekdavo į lietuvių nelaisvę ir buvo naudojami kaip vergai mūsų kunigaikščių pilims statyti ir kitiems darbams dirbti. Tai puikiai įrodo ir tas faktas, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, išleisdamas savo dukterį už lenkų karaliaus, dovanojo laisvę net 24 tūkstančiams lenkų belaisvių...

Taip atsirado pirmoji ir, kaip tais laikais, gana nemaža lenkų diaspora Lietuvoje. Galima daryti prielaidą, kad jie ir šiandien sudaro didžiąją taikių ir darbščių Lietuvos lenkų dalį.

Kita dalis lenkų Lietuvoje atsirado po to, kai Lenkijos karalius Jogaila į ištuštėjusius po Lietuvos krikšto senųjų mūsų bajorų dvarus pradėjo čia atkelti kolonistus – didikus. Taip atsirado lenkiška didikų diaspora, tačiau vėliau, prasidėjus bolševikmečiui, dauguma jų pasitraukė į Lenkiją.

Dar vieną, labai nedidelę dalį, Lietuvos lenkų sudaro nutautinti lietuviai, bet nemaža dalis jų jau ieško savo lietuviškų šaknų... Kaip rodo paskutinieji du dešimtmečiai, Lietuvoje gyvenantys lenkai sėkmingai integruojasi į mūsų šalies gyvenimą ir įvairioms provokacijoms nepasiduoda. Nereikia kreipti dėmesio ir į pavienius provokatorius iš Lenkijos – karine jėga lenkai dar niekada nebuvo pajėgūs užkariauti Lietuvos. To neįvyko nei Bolesalvo Narsiojo, nei vėlesniais laikais, o ir paskutinysis bandymas XX a. pradžioje baigėsi Želigovskio kariaunos sutriuškinimu prie Giedraičių... Tad juo labiau negali būti tokios minties dabar, kuomet su lenkais esame viename kariniame bloke.

Iš istorinių priešų, draugais dabar tapo ir vokiečiai. Tiesa, daug šimtmečių – nuo XII a. iki XX a. karo žygius per Lietuvą rengę vokiečiai – šiandien be abejo labai stiprūs. Vienai stipriausių pasaulyje tiek ekonomika, tiek savo karine galia Vokietijai ir nukariauti Lietuvą ar kitą panašaus dydžio valstybę, kaip ir Rusijai, būtų vienas juokas, jei... ne pasikeitusi geopolitinė padėtis, ne pasikeitęs vokiečių mąstymas. Juo labiau tai neįmanoma ir dėl to, kad iš vienos pusės šiandien Lietuva ir Vokietija priklauso tam pačiam kariniam blokui, o iš kitos - tarp Lietuvos ir Vokietijos dar yra dislokuotos ir Rusijos karinės pajėgos...

Apie galimą agresiją iš Baltarusijos, su kuria 550 metų gyvenome vienoje valstybėje, o juo labiau iš Latvijos, taip pat negali būti kalbos – to nereikia net komentuoti. Su šiomis šalimis – niekada nekariavome, ir nėra jokių objektyvių priežasčių kariniams konfliktams su jomis. Taigi, okupacijos grėsmės šiuo metu nė iš vienos kaimyninės šalies neįžvelgiu. Tačiau Lietuvos okupacija vis tiek galima, o tiesą sakant, ji dar nė nesibaigė. Tai – nepasitikėjimas savimi, tai baimė dėl emigracijos, dėl santuokų su skirtingų tautybių partneriais. Galų gale baimė dėl nežinia ko, kas gali nutikti...

...Prisimenu Sąjūdžio metais Zigmo Vaišvilos pasakytus žodžius: „Mes visi savyje dar turime po mažą Staliniuką.“ Taip, ta pati, šimtmečiais mums skiepyta baimė, mus tabepersekioja iki šiol... O kodėl? Visų pirma - mes turime tūkstantmetę istoriją, turime savo išskirtinę kalbą ir kultūrą ir tuo privalome didžiuotis. Antra, mes nesame tokie „silpni“, kaip bando mus kažkas parodyti.

Viduramžiais sugebėjome atlaikyti galingus grobikų antpuolius tiek iš rytų, tiek iš vakarų, XX a. pradžioje sugebėjome atkurti valstybę ir ginklu ją apginti nuo bermontininkų, želigovskininkų ir kitų. Mes, neskaitlinga tauta, sudrebinome galingos sovietinės imperijos pagrindus. Tad kokia gali būti kalba apie nauja okupaciją? Nebent toks jau būtų mūsų pačių nusiteikimas...