Pradėkim nuo bene rimčiausios iki šiol krizės, kurioje atsidūrė Vyriausybė dėl Broniaus Markausko žemės reikalų.
Išsisukinėti beviltiška
15min atliko puikų darbą ir pričiupo žemės ūkio ministrą situacijoje, iš kurios suktis beviltiška. Jei dirbi svetimą žemę be rašytinės sutarties, vėliau niekas nepasakys, ar koks nors žodinis susitarimas buvo. Dar blogiau, jei už tai gauni ES išmokas.
O blogiausiai, kai pats net nesupranti, jog elgiesi blogai, nes taip daro tūkstančiai ūkininkų aplinkui ir tai jau tapo įprasta praktika. Tada jautiesi teisus, aukštai iškelta galva keliauji į tiesiogines laidas, kuriose pelnytai tampi bokso kriauše.
Visi verkšlenimai apie kaimynus socialdemokratus, kurių neįmanom surasti, yra garuojanti mėšlo krūva ir jų gėda klausytis. Daug kartų sakiau, kad politikus žudo net ne blogi poelgiai, o melas bandant juos nuslėpti ar išsisukti nuo atsakomybės.
Situacija visiškai aiški, čia būtų galima baigti, tik reikia atsakyti į klausimą – kas toliau?
Prezidentės standartai
Premjeras jau pareiškė, kad ministrui būtų labai sunku dirbti neturint prezidentės palaikymo. Visiškai suprantu ir pritariu griežtai šalies vadovės pozicijai. Padarei pažeidimą – eik lauk. Visiems turi būti taikomi vienodi standartai.
Štai, 2011 m. Dalios Grybauskaitės teiktas generalinis prokuroras Darius Valys perėjoje partrenkė ir sužalojo moterį. Matyt, visi supranta, kad neįmanoma sužaloti per perėją einančio žmogaus nepažeidžiant kelių eismo taisyklių.
„Aš neįsivaizduoju, kaip ikiteisminius tyrimus prižiūrintiems prokurorams galės vadovauti asmuo, kuris pats nesilaiko įstatymų ir kuriam pradėtas ikiteisminis tyrimas“, - pasakė prezidentė?
Ne. D. Valys prezidentei atnešė atsistatydinimo prašymą, kurio šalies vadovė netenkino ir net tokį poelgį pavadino garbingu. Ar tai yra tas vieningas prezidentės siūlomas skaidrumo standartas, kuris turi būti taikomas tokiose situacijose?
Tokių pavyzdžių daug. Imkime naujausią. Prieš porą savaičių Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tai, kad korupcija įtariamas buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimundas Kurlianskis palaikė artimus ryšius su konservatorių partija ir jos vadovais.
Kaip buvo viešai skelbta, partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis dalykinius klausimus sprendė R. Kurlianskio namuose, gavo dovanas, konservatorių partijos narių organizacijas „MG Baltic“ rėmė finansiškai.
Pasirodžius šiai informacijai prezidentė mandagiai patylėjo, o skandalui netylant praėjusią savaitę prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė pareiškė, kad „informacijos apie politinę bylą nutekinimas yra proceso politizavimas“. Suprask, apie tai rašantys žurnalistai trukdo objektyviai tirti bylą ir, galiausiai, įvykdyti teisingumą.
Įdomu, nes vos prieš dvejus metus nutekėjus ikiteisminio tyrimo informacijai Vijūnėlės byloje, prezidentė ją ne tik aktyviai komentavo, bet ir pareiškė nepasitikėjimą aplinkos ministru Kęstučio Trečioku bei paragino premjerą Algirdą Butkevičių ministrą vertinti principingiau. Po to sekė prezidentės kreipimasis į Konstitucinį teismą.
Kodėl prezidentės reakcijos į dvi analogiškas situacijas – žiniasklaidą pasiekė ikiteisminio tyrimo informacija apie politikus – tokia skirtinga? Gink Dieve nepagalvokite, kad ginu „zadanijų“ ministrą. Tiesiog bandau suprasti, koks tas visiems vienodas prezidentės skaidrumo standartas? Ar jis kinta, vos tik kalba pasisuka apie konservatorius?
Ūsuoti bebrai
Šis klausimas B. Markausko istorijoje svarbus. Konservatorių lyderis G.Landsbergis ultimatumu kreipėsi į prezidentę reikalaudamas iš jos griežtesnės reakcijos dėl B. Markausko. Šalies vadovės pareiškimo, kad ministras turi išsklaidyti visus šešėlius, nepakako. Sulaukusi viešos G. Landsbergio kritikos, prezidentė pareiškė, kad B. Markauskas toliau dirbti negali.
Kas tuo metu vyko užkulisiuose ir ko visuomenė nemato iki šiol? Pradėjęs dirbti premjero patarėju sulaukiau daug žmonių iš skirtingų institucijų, kurie atėjo su įsisenėjusiomis problemomis. Vienas jų buvo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo centro vadovas Sigitas Puodžiukas.
Jis papasakojo, kad turi tris buvusių ministrų jam primestus patarėjus, kurių funkcijų ir pats iki galo nesupranta, kuriems moka solidžius atlyginimus ir niekaip negali jų atleisti – tai padaryti trukdo aukšti užtarėjai skirtingose partijose.
Buvo gana nejauku klausyti, kokiomis aplinkybėmis jam buvo įpiršti visi trys patarėjai. Štai patarėją komunikacijos klausimais Ramunę Visockaitę centro vadovui į darbą priimti nurodė po korupcijos skandalų iš pareigų pasitraukęs Darbo partijos deleguotas žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna.
Socialdemokratų deleguota žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė savo sočios ateities klausimus išsprendė paskutinę darbo dieną į kabinetą pasikvietusi pavaldžios įstaigos vadovą ir jam nurodžiusi priimti ją į darbą, kitu atveju S. Puodžiukas turės bėdų.
Na, o viską vainikuoja G. Landsbergio uošvis Evaldas Zigmas Čijauskas, kurio įdarbinimo klausimus su centro vadovu skirtingu metu sprendė net du ministrai. Rezultatai akivaizdūs – iš visų vienodą statusą turinčių patarėjų jo alga didžiausia. Toks neblogas poros tūkstančių priedas prie pensijos.
Žinoma, konservatoriams atėjus į valdžią, ponas Čijauskas iš karto kilo į ŽŪM pavaldžios įstaigos vadovus - tapo Valstybinės augalininkystės tarnybos vadovu. Žinoma, sąžiningai, per konkursą. O konservatorių kadencijai einant į pabaigą iki geresnių laikų buvo brukamas atgal į Žemės ūkio informacijos ir kaimo centrą.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu klausyti centro vadovo, kokiais būdais jis bandė išsisukti nuo klasikinių ūsuotų bebrų draugijos, už kurią sumokama mokesčių mokėtojų pinigais.
Tai išgirdęs nedelsiant kreipiausi į B. Markauską prašydamas išsiaiškinti situaciją. Tokių atvejų buvo apstu „Lietuvos geležinkeliuose“, Registrų centre ir kitose valstybinėse įmonėse, kurių skaidrumo ir efektyvumo siekiame.
Visiems trims patarėjams dar iki kilusio žemės skandalo buvo pranešta, kad su jais bus atsisveikinta. Šis procesas kaip tik ir vyksta šiuo metu. Tai, kad G. Landbsergis doroja ne šiaip politinį oponentą, o ministrą, kuris ryžosi iš darbo atleisti jo žmonos tėvą, yra faktas.
Konservatorių standartai
Ir čia vėl galime pasikalbėti apie vienodus standartus. „Ūsuotų bebrų sistemoje savęs nematau“, - vos prieš du mėnesius „Lietuvos rytui“ sakė G. Landsbergis.
Kai į skandalus įsivėlusį jūsų artimą giminaitį aukšti politikai kiša į šiltą vietą, ministrai daro spaudimą valstybinės įmonės vadovui, jam mokama didelė alga ne todėl, kad jis sunkiai dirba, o todėl, kad turi tvirtą politinį užnugarį, kaip tai vadinasi?
O juk už šį cirką kiekvienais metais buvo galima nupirki butą nepasiturinčiai šeimai sostinėje ar kelis provincijoje. Čia puikus pavyzdys, kaip valdžios keitėsi, o standartai – ne. Iki šiol.
Dar vienas puikus konservatorių vieningų standartų pavyzdys. Praėjusią savaitę konservatorių lyderiai G. Landsbergis ir Andrius Kubilius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydami ištirti informaciją apie B. Markauską. Tai yra labai sveikintinas žingsnis.
Po šio kreipimosi konservatorius Kazys Starkevičius pareiškė: „Aš turiu gyvulius, pernai manęs buvo prašę, kad irgi nupjaučiau žolę. Aš nupjoviau, aš juos žinau, ir viskas gerai. Aš tą žolę pasiėmiau, bet vėlgi žodinis buvo susitarimas. Jeigu kas nors norėtų pulti, tai galėtų.“
Gerbiamas A. Kubiliau, tai kalba jūsų Vyriausybės žemės ūkio ministras. Jis sako, kad tai paplitusi praktika ir jis pats naudoja kaimynų žemę remdamasis tik žodiniu susitarimu. Ką jūs per ketverius metus padarėte, kad ta ydinga praktika būtų pakeista? Ar jūs iš viso matėte problemą, jei jūsų ūkio ministras tai daro iki šiol?
Na ir paskutinis pavyzdys. „Stebėdami dar vieną korupcijos istoriją galime klausti, kas dar yra įsivėlęs ir kiek giliai aptiktume saitų, jeigu jau dabar du partijos vadovai buvo tiesiogiai susitepę su MG Baltic koncernu, dalyvavo finansinėse transakcijose?“, - vos prieš metus „Žinių radijui“ teigė G. Landsbergis.
Ir čia pat pridūrė: „Vienintelis mano siūlymas G. Steponavičiui dabar – padėti mandatą ir nebetempti paskui save Seimo.“
Stipru. Konservatorių lyderis iš Seimo vienam liberalų lyderių siūlė trauktis po to, kai paaiškėjo, kad per G. Steponavičiaus fondą „MG Baltic“ galėjo neteisėtai teikti finansinę paramą.
Dabar jau aišku, kad bent dviejų šiuo metu Seimo Konservatorių frakcijos narių organizacijos gavo finansinę paramą iš to paties koncerno, o ir pats G. Landsbergis su koncerno vadovais palaikė artimus ryšius. Kiek konservatorių paliko Seimą ar bent jau frakciją, kaip tai padarė G. Steponavičius?
Ar konservatorių partijos Priežiūros komitetas bent jau svarstė G. Landsbergio ryšius su „MG Baltic“, kaip tai darė L. Kasčiūno atveju, nors jis tiriamu laikotarpiu net Seimo nariu nebuvo, o G. Landsbergis vadovavo partijai? Ar buvo taikyti vienodi skaidrumo standartai visiems?
Kompromisiniai ministrai
Na ir paskutinis pastebėjimas apie skaidrumo standartus jau ne žemės ūkio tema. Šiandien premjeras į teisingumo ministro pareigas prezidentei siūlo Giedriaus Danėliaus kandidatūrą. Buvęs Klaipėdos apygardos prokuratūros vadovas, labai stiprus baudžiamosios teisės specialistas, šiuo metu advokatas. Prokuratūrą jis, kaip ir daug kitų talentingų prokurorų, paliko D. Valio valdymo metais. Tikrai stiprus specialistas, turintis palaikymą iš žmonių, kurie Teisingumo ministerijoje siekia didesnio skaidrumo.
Tarp G. Danėliaus klientų yra daug spalvingų asmenybių – nuo prezidentės D. Grybauskaitės patarėjos Daivos Ulbinaitės iki „MG Baltic“ vadovų. Vien dėl to tokį kandidatą teikti „politiškai nenaudinga“ ir šis žingsnis neabejotinai sukels daug kalbų. Matyt, daug žmonių nelabai suvokia skirtumo tarp partijos pirmininko, kuris eina į R. Kurlianskio namus aptarinėti savo politinės jėgos viešinimo, ir profesionalaus teisininko, kurį iki tol nepažįstami asmenis samdo dėl jo aukštos kvalifikacijos.
Rašau, nes labai neramu, jog prezidentė teikiamą kandidatūrą atmes. Tiesiog tam, kad parodytų, jog premjeras negali pateikti tinkamo žmogaus ar kad jis kandidatams taiko žemesnius standartus nei jos ekselencija. Taip dar porą reitingo procentinių punktų sau pridės, o premjerui nuims. O jei pati to nepadarys, tai gal G. Landsbergis pareikalaus.
Gera proga įgelti ministrui pirmininkui.
Tada bus einam jau daug kartų pramintu keliu ir ieškomas koks nors kompromisinis variantas. Šį procesą man geriausiai iliustruoja A. Butkevičiaus Vyriausybės švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė, kuri buvo prezidentės pasirinkimas iš kelių pasiūlytų kandidatų. Su Sauliaus Skvernelio Vyriausybės teisingumo ministre M. Vainiute išėjo panašiai.
Tokių kompromisų aš bijau labiau nei B. Markausko. Savo kailiu pajutau, kur jie veda.