Senas geras posakis: „kas moka, tas ir muziką užsako“, kalbant apie Vilniaus, ir visos Lietuvos, šilumos ūkį, netinka. Nors mokame daug, mokame visi (išskyrus tuos, kurie piktybiškai nemoka, arba gauna kompensacijas, bet juk ir už juos taip pat sumoka mokesčių mokėtojai!), tačiau šilumos vartotojų skundai, priekaištai ir teisėti reikalavimai šilumos tiekėjui nė motais.

Šiuo metu šilumos tiekėjas yra labai patogioje padėtyje ir visai nesuinteresuotas mažinti nei savo veiklos sąnaudų, nei ieškoti pigesnio kuro šaltinio. Tuo metu kai verslas plūkiasi bandydamas optimizuoti veiklą, o gyventojai veržiasi diržus taupydami, šilumos tiekėjai gyvena ramiai – jie neturi konkurentų, negali bankrutuoti, net patirti nuostolių! Visus nuostolius, nesvarbu dėl kieno kaltės atsiradusius, padengia vartotojas – ir tik jis. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), kontroliuojanti kainas, deja, nėra joks protingos ir efektyvios šilumininko veiklos garantas.

Būtina kuo greičiau pradėti skaidyti vertikalias šilumos tiekėjų monopolijas. Tai nebus lengva. Siūlyčiau žiūrėti į tai kaip į sunkios ligos gydymą – procesas gali būti skausmingas, bet nieko nedarymas tikrai prives prie visiško kolapso (kad šilumos sąskaita prilygsta ar net viršija realias žmogaus pajams – nesuvokiamas absurdas). Panašus procesas jau vyksta gamtinių dujų ūkyje.

Šarūnas Gustainis
Būtina kuo greičiau pradėti skaidyti vertikalias šilumos tiekėjų monopolijas. Tai nebus lengva.
Nors kryptis iš esmės teisinga, tačiau dabar patiriame monopolininko kerštą ir šantažą: neva, žiūrėkit, kaimynai buvo nuolankūs ir jiems dujas atpiginome, o jūs priešgyniaujate, todėl – mokėkit brangiau. Tačiau dešimtmečius trukusi bestuburiška nuolaidžiavimo monopolijoms politika ir atvedė į tą aklavietę, kurioje esame šiandien. Juk jei nesukursime konkurencinės aplinkos, monopolininkas jau rytoj galės ir vėl pakelti kainas ir su kaupu susigrąžinti tas taip kilniaširdiškai suteiktas „nuolaidas“.

Pirmiausia reikėtų suteikti gyventojams galimybę atsijungti nuo centrinio šildymo. Ne būtinai visi ar dauguma gyventojų turi tuo pasinaudoti, tačiau vien jau leidimas daugiabučiui atsijungti nuo centrinio šildymo, pradėtų skatinti šilumos tiekėjo investicijas į įrangą, efektyvumą ir pan. Geras pavyzdys čia galėtų būti TEO. Nors ši bendrovė buvo ir, tam tikra prasme liko monopolininkė (TEO rinkos dalis iš fiksuoto ryšio paslaugų 2010 m. II ketvirtį sudarė 93,9 proc.), tačiau jau vien egzistuojanti galimybė, kad atsiras konkurentų privertė bendrovę investuoti, atsinaujinti. Pridėkime dar mobiliojo ryšio bendrovių ir mobiliojo interneto įsigalėjimą ir pamatysime, kad šioje rinkoje, kur įsivyravo arši paslaugų teikėjų konkurencija, laimėjo vartotojai: ryšio kokybė gerėjo kartais, o kainos mažėjo.

Kodėl šilumos ūkyje negalėtų būti taip pat? Jei tiems patiems šeimininkams priklauso šilumos gamyba – katilinė, perdavimo tinklai (vamzdžiai) ir net galinio šilumos mazgo įrenginiai (daugiabučio rūsyje esanti sklendė), nereikia turėti labai daug fantazijos, kad įsivaizduotum, į kurią pusę „šeimininkas“ tą sklendę suks... Kam taupyti, jei visas sąskaitas apmokės gyventojai, net jei jos tokios drakoniškos, kaip praėjusį mėnesį.

Šarūnas Gustainis
Dešimtmečius trukusi bestuburiška nuolaidžiavimo monopolijoms politika ir atvedė į tą aklavietę, kurioje esame šiandien.
VKEKK, nustatydama šilumos kainas gyventojams į mokesčio tarifą įtraukia ir šilumos tiekėjo sąnaudas investicijoms. Tačiau investicijos šilumos ūkyje daromos tam, kad pagrįstų aukštą šilumos kainą, o turėtų būti atvirkščiai: investicijų dėka turėtų mažėti gyventojų mokestis už šilumą ir jie galėtų arba taupyti, arba leisti sau kiek daugiau atsukti sklendę bei šilčiau gyventi.

Gyventojų bendrija (ar namas) privalo turėti galimybę pasirinkti, kaip jie nori šildytis – ar jie nori likti centrinio šildymo sistemoje, ar šildytis elektra, ar įsirengti dujomis varomą minikatilinę, ar investuoti į geoterminį šildymą... Alternatyvų yra nemažai. Kai kurie variantai reikalauja didelių investicijų, tačiau jei gyventojai yra įsitikinę, kad tai duos naudos, ir yra pasiryžę investuoti – jų valia rinktis.
Kokių žingsnių reikėtų imtis, įtvirtinant konkurencijos principus šilumos ūkyje? Ten, kur šilumą teikia savivaldybių valdomos įmonės, jų įtaką galima apriboti, sudarant galimybę atsirasti nepriklausomiems tiekėjams. Ten, kur šilumos ūkis išnuomotas privačioms bendrovėms (kaip Vilniuje) būtina peržiūrėti ar net nutraukti ydingas sutartis ir sudaryti sąlygas atsirasti nepriklausomiems tiekėjams.

Žinoma, šilumos kainą didžiąja dalimi lemia kuro kaina. Gamtinės dujos, sovietiniais laikais buvęs pigiausias ir lengviausiai prieinamas energijos šaltinis, jau seniai toks nėra. Biokuras šiuo metu yra pigesnis už dujas, todėl jo naudojimas šiandien galėtų ženkliai atpiginti šilumos kainą. Tik nėra garantijos, kad už kelerių metų šių kuro rūšių kainos radikaliai nepasikeistų. Rinkoje būna visko, o visko numatyti negali net patys gudriausi ekspertai ir analitikai. Bet ir čia universalus receptas būtų konkurencija – jei šilumos tiekėjai bus suinteresuoti gaminti šilumą kuo pigiau, jie bus priversti ieškoti ir pigiausių energijos šaltinių. 

Be abejo, daug šilumos prarandama dėl prastos gyvenamųjų namų kokybės, todėl renovacija galėtų padėti taupyti naudojamą šilumą. Tačiau dabartinis renovacijos modelis yra nepriimtinas visuomenei. Klaidingai manoma, kad renovacijai žmonės priešinasi iš pilietiškumo stokos ar nesuvokdami taupymo naudos. Anaiptol! 

Mąstantis žmogus įvertina išlaidas renovacijai ir galimą naudą bei visas grėsmes, susijusias su finansiniais įsipareigojimais. Reikėtų kur kas stipresnių paskatų, padėsiančių žmonėms pradėti savo būsto renovaciją. Be to, kol šilumos tiekėjai patys nebus suinteresuoti taupyti ir dirbti efektyviai, net ir patys moderniausi langai ir apšiltintos sienos nesulaikys švaistomų lėšų.