Požiūrio skirtumai versle ir viešajame sektoriuje
Neseniai vienas ministrų pasakęs, jog „į valstybinį sektorių, kai alga yra 5 tūkst. litų, papuola arba bepročiai, arba vagys“ susilaukė aršios kritikos. Jautriai, nors ir klaidingai, šiuos žodžius priėmė kiekvienas savo valstybei dirbantysis. Savo valstybei tarnaujantis jaučiuosi ir aš pats, tačiau su ministro žodžiais visiškai sutinku – neretai valstybės požiūris į savo dirbančiuosius, pirmiausia valstybinėse įmonėse, iki šiol yra ydingas, tačiau sėkmingai valstybės verslas gali veikti tik tuomet, kai jis bus toks pats efektyvus, kaip ir privatusis. Kuo čia dėtas jaunimas? Ir dar politikoje?
Dėtas kaip tik tuo, jog lygiai toks pats požiūris mūsų valstybėje egzistuoja ne tik verslo sektoriuje, tačiau ir viešajame administravime – žmogus, deja, ne visada yra vertybė, o tai matydamas ambicingas, išsilavinęs ir talentingas jaunimas keliauja ten, kur požiūris į jį yra kitoniškas, paremtas jo sugebėjimais.
Toks perspektyvus jaunimas arba renkasi privatųjį sektorių ir uždirba naudą „privatininkui“, arba „balsuoja kojomis“, vykdamas ten, kur talentingas žmogus išties vertinamas, tik jau ne žodžiais, o kasdieniais pasirinkimais. Toks perspektyvus jaunimas tikrai nebegrįš, nes susikūrę savęs vertą gyvenimą, skirtingai nei sienų gręžėjai ar pomidorų trešėjai, dirbs svečios valstybės naudai – valdžios deklaracijų ir tėvynės ilgesio jau nebepakaks.
Pusamžiai politikai
Šios, dideliam mano, kaip rinkėjo, apgailestavimui, gana liūdnai pagarsėjusios Seimo kadencijos parlamentarų amžiaus vidurkis yra 49,5 metų, kuomet anksčiausiai parlamente tarnauti galima jau nuo 25. Čia susiduriame su amžinąja kiaušinio ir vištos dilema – ar rinkėjai bijosi jaunų politikų, nuogąstauja dėl jų patirties stokos, ar jaunimas, matydamas tokį politinį kontekstą, kokiame šiandien gyvename, nenori turėti nieko bendra su šiandienine politika?
Nenoriu viešai vertinti pastaruoju metu nevienareikšmiškai pagarsėjusio premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo Mykolo Majausko sugebėjimų, bet įdomus vienas su juo susijęs nutikimas. Neseniai M. Majauskui dalyvaujant vienoje LTV laidoje į akis nuolat krito Darbo partijos frakcijos nario Kęstučio Daukšio elgesys, kai jis nuolat pabrėžė (kokį penketą kartų) jauną premjero patarėjo amžių. Žinoma, toks K. Daukšio elgesys nėra joks precedentas, veikiau tai yra puikus senųjų politikų požiūrio į jauną žmogų pavyzdys.
Taigi tol, kol jaunas žmogus vyresniųjų kolegų akyse bus tik niekinamai nepatyręs, maksimalistiškas jaunuolis, tol ėjimas į politiką bus siejamas su pažeminimu, arogancija ir nuolatiniu trukdymu dalykiškai tvarkyti reikalus, užuot nepaliaujamai aiškinus, jog „esu jaunas, bet ne kvailas.“
Artimesnė politika ir dalyvavimo barjerai
Natūralu, kad politinės partijos ir atskiri kandidatai, taupydami lėšas bei laiką, yra linkę nukreipti savo resursus į tas rinkėjų grupes, kurios dalyvauja rinkimuose aktyviau. Kadangi jaunimas rinkimuose, kaip rodo rinkimų analizė, dalyvauja vangiai, politinės komunikacijos prasme jaunimas lieka užribyje. Sukuriamas ydingas ratas – politika, kuri nėra nukreipta į jauną žmogų, jo ateitį, bet į įtakingiausių visuomenės grupių problemas, lemia didesnį jaunimo nusivylimą politika, jaunimas tampa kone marginaline grupe. Kartu su menku jaunimo, ir visuomenės apskritai, pilietiškumu atsiduriame aklavietėje.
Esama ir kitos problemos – dirbtinių barjerų jaunimo dalyvavimui politikoje egzistavimas. Šiuos barjerus lemia dvejopos priežastys – vidinė partijų struktūra ir rinkėjų nuostatos.
Be to, kandidatus reitinguoja menkai partijos veikloje dalyvaujantys partiečiai, kurie yra linkę rinktis girdėtą pavardę, o ne sugebėjimą dirbti. Taip pat, tenka pripažinti, jog formalūs titulai Lietuvoje iki šiol turi nemažą galią ir tiek eiliniam partijos nariui, tiek rinkėjui yra svarbu, koks didelis direktorius vienas ar kitas politikas buvo.
Su panašiomis problemomis yra susijusi ir antrasis barjerų aspektas – rinkėjai taip pat dažnai renkasi girdėtą pavardę ir matytą veidą, nes taip neva saugiau. Galbūt kaip tik tokiu būdu odiozinės figūros kaip Petras Gražulis ir kiti demagogai yra išrenkami į Seimą 4 kartus iš eilės. Be to, vertinant iš asmeninės rinkėjų perspektyvos, balsuojant už jauną, naują politiką, reikia daugiau informacijos, žinių, žmogaus pažinimui reikia skirti laiko, kurio turime vis mažiau.
Galiausiai ir dabartiniai politikos lyderiai baiminasi konkurencijos iš ne tokių patyrusių, bet dažnai drąsesnių, neturinčių jokių praeities šmėklų, puikiai išsilavinusių jaunų politikų, kurių vertybinė orientacija neretai yra principingesnė nei bet kokią sistemą laisvai galinčio keisti politiko. Tokios politinės kirmėlės, kaip sakė vienas politikos apžvalgininkas, puikiai prisitaiko prie bet kurios sistemos, nes paprasčiausiai neturi stuburo. Nebloga iliustracija gali būti Seimo narys Vidmantas Žiemelis, keičiantis politinius draugus priklausomai nuo to, kas šiuo metu siūlo gardesnį kąsnį prie stalo.
Kartų kaita – neišvengiama
Kad ir niūroka mūsų politikos realybė, beviltiškų situacijų nebūna, taigi ir jaunimo dalyvavimo politikoje problemos sprendimas, atrodo, yra gana paprastas – sudaryti sąlygas jaunimo dalyvavimui politikoje, panaikinant dabar egzistuojančius barjerus.
Kritikai dažnaii meta lėkštą argumentą, sakydami „negi turime sukurti ypatingas sąlygas jaunimui – mes tokių sąlygų juk neturėjome?!“. Tačiau šis argumentas įtikina tiek pat, kiek ir teiginys, jog „privažiavimo prie valstybinės įstaigos durų prašantis žmogus vežimėlyje, reikalauja išskirtinių sąlygų.“ Ne, išskirtinių sąlygų niekam kurti nereikia, pakaktų deramų sąlygų dalyvavimui politikoje sukūrimo. Sąlygų, kurios būtų paremtos lygiavertiškumu, pagarba ir galimybėmis skleistis jauno žmogaus talentui.
Kyla mažai abejonių, jog kartų kaita Lietuvos politikoje yra neišvengiama, tačiau privalome atsakyti į svarbų klausimą, ką kiekvienas iš mūsų ir mes drauge galime padaryti tam, kad atvertume galimybes jauniems žmonėms dalyvauti politikoje, ją praturtinant savo žiniomis, nauju požiūriu, moderniais sprendimais?
Aišku yra viena – mums reikia esminio požiūrio lūžio tam, kad patikėtume, jog be jauno žmogaus politikoje tiek mūsų politinė sistema, tiek ir visa mūsų valstybė bus nevisavertė, pasmerkta nuolat vytis pasaulį kažkur užnugaryje. Juk progresas yra progresas tik tada, kai sena keičia nauja.
Šis pranešimas buvo perskaitytas Taikomosios politikos instituto konferencijoje „Įtraukianti politika: paklausos ar pasiūlos problema?“ Vilniuje.