Turint galvoje sparčiai kintantį Europos ir pasaulio politinį klimatą, dabar tinkamas laikas bent jau greitosiomis apžvelgti kai kurias Lietuvos patirtis susijusias su naryste ES, šių dienų tendencijas ir galimus iššūkius. O tų iššūkių laukia tikrai nemažai.
Kintantis politinis kontekstas
Šiandien ES turime tikrai įdomų ir dinamišką politinį peizažą.
Viena vertus, kai kurių savo postuose užsibuvusių politinių lyderių pasitraukimas nuo scenos (Angela Merkel) ir Jungtinės Karalystės (JK) išstojimas iš ES atveria erdvę politinių galių perskirstymui Europos žemyne. Tai ilgai laukta galimybė Prancūzijai (ir Emmanueliui Macronui asmeniškai) išsiveržti į Bendrijos lyderius. Tai taip pat galimybė kai kurioms kitoms valstybėms (pirmiausia Lenkijai) pabandyti įgyvendinti nerealizuotas politines ambicijas.
Kita vertus, pasinaudodamos tradicinių politinių partijų ir jų lyderių įmygiu bei padarytomis klaidomis, kurių užsispyrusiai nenorima pripažinti (nelegalios migracijos skatinimas), į politinės kovos ringą sėkmingai kopia populistinės ir radikalios euroskeptikų jėgos.
Tokios partijos į pirmą vietą kelia nacionalinius interesus (tai nebūtinai yra blogai), tačiau neabejotinai didina politinį neapibrėžtumą ir veda link ekonominio protekcionizmo. Didėja rizika, kad tradicinės partijos ir politinės grupės kovoje dėl išlikimo pasitelks tuos pačius populistinius instrumentus kaip ir jų varžovai, o ES taps populistinės kovos arena.
Prie to dar pridėkim rinkimus į Europos Parlamentą, artėjančias svarbiausių postų dalybas ES institucijose ir gausim tokį sprogų mišinį, kuris turės nepalyginamai pavojingesnį poveikį už visas lietuviškas politines batalijas.
Nėra ko stebėtis, kad tokioje situacijoje veiksmas vystosi pagal visus politinius dėsnius: siekiant įtakos, ieškoma naujų sąjungininkų, bandoma iš anksto susikalti kuoliukus ir susižymėti „savo“ teritorijas, kaip iš gausybės rago pilasi nauji pasiūlymai tiek dėl ES ateities, tiek ir dėl atskirų ES politikų.
Tai šiuo požiūriu naujai išrinkta Lietuvos Prezidentė (ar Prezidentas) ir po rinkimų atsinaujinusi Lietuvos Vyriausybė pateks į patį įvykių sūkurį.
Jungtinės Karalystės vaidmuo
Diskusijos „Brexit“ tema paprastai apsiriboja „pabėdavojimais“ apie tai, kad ES biudžetas neteks reikšmingų JK įmokų, kad iš esmės pablogės prekybos tarp ES ir JK sąlygos, kils praktinių problemų į JK emigravusiems Lietuvos piliečiams. Visa tai – neabejotinai svarbūs dalykai (šiaip ar taip, JK – antroji pagal dydį ES ekonomika) ir jiems reikia ruoštis.
Tačiau paprastai pamirštama, kad JK sudaro ne tik žymią dalį ES ekonominės galios, bet taipogi yra (gal teisingiau sakyti „buvo“?) viena iš svarbiausių valstybių galinčių įtakoti ES politiką įvairiose srityse.
ES, netekdama Jungtinės Karalystės (jeigu „Brexit“ muilo opera vis tik baigsis skyrybomis), praras ir dabartinį jėgų balansą. Nepaisant tradicinio gana rezervuoto JK požiūrio į ES ir į daugelį Briuselio iniciatyvų, JK buvo ryškus „sveiko proto“ balsas ir atsvara protekcionizmui, nereikalingam ir perdėm detaliam ES reguliavimui (galbūt to „sveiko proto“ britams pritrūko skelbiant referendumą dėl išstojimo iš ES, tačiau, pripažinkim, ne vien šios šalies politikai susivilioja referendumais...).
JK iki šiol turėjo tvirtą balsą ES institucijose, įskaitant ir Europos Komisiją, kuri atsakinga už teisėkūros iniciatyvų rengimą ir pateikimą ES Tarybai ir Europos Parlamentui. Dažnu atveju JK buvo vienijanti valstybė, kai reikėdavo „stumti“ reformas, ypač vidaus rinkos srityje ar pasipriešinti iniciatyvoms ribojančioms laisvą konkurenciją ir darančių žalą įmonių ir visos ES ekonomikos konkurencingumui.
Deja, JK pasitraukiant iš ES, žymiai susilpnės liberalių valstybių, pasisakančių už atvirą ekonomiką, balsas. Nyderlandai, Skandinavijos ir Baltijos valstybės, Airija ir kai kurios Vidurio Europos valstybės bus sunkiai pajėgios pasipriešinti didžiųjų ES valstybių užslėptam ar atviram protekcionizmui.
Beprasidedantys prekybos karai už ES ribų vėlgi mums ne į naudą, nes suteikia papildomų argumentų ir įkvėpimo protekcionizmo šalininkams.
Su kuo mums pakeliui?
Taigi, būsimas jėgų balansas ES ir naujos politinės tendencijos nežada nieko gero Lietuvai – mažai atviros ekonomikos valstybei, pastaruosius 15 metų nuosekliai pasisakiusiai už ES Bendrosios rinkos stiprinimą ir išlikusių kliūčių šalinimą (pradedant 2004–2006 metais vykusiomis derybomis dėl Paslaugų direktyvos, kuriose teko tiesiogiai dalyvauti, ir baigiant diskusijoms dėl taip vadinamo Mobilumo paketo, turinčio gyvybiškai svarbią reikšmę Lietuvos transporto sektoriui).
Spaudoje, o ir politikų pasisakymuose vyrauja euforija, kai kalbama apie „įsisavinamus“ ES milijardus (negali paneigti, ta euforija didele dalimi yra pagrįsta) ir iš anksto segamės gedulo juostelę į atlapą matydami, kad ta Briuselio eurų upė senka.
Esame linkę užmiršti, kad esame viena iš tų valstybių, kuri gavo milžiniškos ekonominės naudos iš bendrosios rinkos, o paprastai pasakius – iš laisvos prekybos prekėmis ir paslaugomis, kuri yra bendrosios rinkos pagrindas.
Ekspertų vertinimais, bendroji rinka sumažino prekybos tarp ES valstybių sąnaudas maisto produktais ir žemės ūkio produkcija 43 proc., pramonės prekėmis – 21 proc. ir paslaugomis – 7 proc. (būtent šiame sektoriuje ir glūdi didysis neišnaudotas ES ekonomikos augimo potencialas).
Bet šiandieniniam politiniam kontekste jau gana naiviai gali nuskambėti mūsų tradicinė malda: turim stiprinti ES Bendrąją rinką, skatinti jos integraciją, šalinti esamas kliūtis, ypač paslaugų sektoriuje. Tą maldą jau beveik visi, netgi užkietėję protekcionizmo šalininkai, mintinai išmoko.
Ne kartą teko pačiam girdėti Konkurencingumo Tarybos posėdžiuose Briuselyje, kai vienos ar kitos ES valstybės ekonomikos ministras diskusijose gulasi kryžium ir pasirengęs barstytis galvą pelenais už bendrą reikalą – ES Bendrosios rinkos stiprinimą. O vėliau tą pačią dieną jau prieštarauja konkretiems sprendimams, kurie galėtų pagerinti tos pačios Bendrosios rinkos funkcionavimą.
Taigi atotrūkis tarp bendrų politinių deklaracijų ir konkrečių veiksmų turi tendenciją didėti. Ir tai nenuteikia optimistiškai.
Realistiškai vertinant šiandienos situaciją, neturėtume puoselėti didelių ambicijų ES vidaus rinkos srityje. Verčiau galvokim, kaip išsaugoti tai, kas jau pasiekta, nes daugeliu atveju naujos ES iniciatyvos arba galiojančių ES teisės aktų tobulinimas eina priešinga kryptim negu norėtume. Ir tai vyksta nepaisant garsių deklaracijų aukščiausiu lygiu.
Taigi pats didžiausias rytdienos iššūkis bus esamų sąjungininkų pastangų konsolidavimas ir naujų paieška. O pasirinkimas čia nebus labai platus. Bent jau vidaus rinkos ir konkurencingumo srityse šalia tradicinių anksčiau išvardintų sąjungininkų, gali tekti ieškoti daugiau bendrų sąlyčio taškų su Vyšegrado grupės šalimis (Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija).
Tai kelia tam tikrų rizikų, nes tektų užmerkti bent jau vieną akį ir „nematyti“ kai kurių tendencijų šiose šalyse, kurios ne visai sutampa su mūsų supratimu apie teisinę valstybę, demokratiją ar santykius su Rusija.
Kita vertus, akivaizdu, kad reikia šviežio mūsų pačių žvilgsnio į ES migracijos politiką, kuri labai svarbi šioms šalims.
Apsibrėžkim, kas mums tikrai svarbu ir ko mes tikrai nenorime
Kaip jau minėta, svarbu bus nepasiklysti toje naujoje pasiūlymų lavinoje, kurie šiandien pilasi iš pretendentų tapti ES lyderiais, o po pusės metų pasipils iš naujos sudėties Europos Komisijos. Tie pasiūlymai ir iniciatyvos apima visą vaivorykštės spektrą: nuo ES kariuomenės įkūrimo iki vienodo visai ES minimalaus atlyginimo.
Jau dabar Europos Vadovų Taryboje bandoma sudėlioti tam tikrus prioritetus ir iš anksto nustatyti ribas naujajai Europos Komisijai. Nesame didelė ar įtakinga ES valstybė, tačiau tai nereiškia, kad turime plaukti pasroviui. Jau dabar turime bandyti apsibrėžti, ko sieksime įvairiose ES politikos srityse naujojo politinio ciklo laikotarpiu ir kurie pasiūlymai mums tikrai nėra priimtini.
ES vidaus rinka (bendroji rinka)
Pastaraisiais metais įvyko nemažai teigiamų pokyčių skaitmeninės vidaus rinkos srityje. Daugeliu atvejų tai buvo gana techninio pobūdžio bet svarbūs sprendimai, pavyzdžiui, skatinantys laisvą ir vartotojų nediskriminuojančią elektroninę prekybą ES ar sukuriantys sąlygas duomenų atvėrimui ir panaudojimui kuriant dirbtinio intelekto produktus.
Tačiau kalbant apie „tradicinę“ vidaus rinką, daugelis seniai identifikuotų problemų arba nebandomos spręsti arba, jeigu sprendimai ir priimami, tai tokie, kurie toli gražu neskatina rinkos integracijos ir nėra naudingi Lietuvos įmonėms ir Lietuvos ekonomikai.
Geriausias pavyzdys – direktyva, apsunkinanti laikiną darbuotojų komandiravimą į kitas ES valstybes atlikti tam tikrų darbų ar teikti paslaugų. Lietuvos įmonėse dirbančių darbuotojų komandiravimas (o tokių darbuotojų turime apie 25 tūkst.) užtikrina, kad mokesčiai mokami Lietuvoje, darbuotojas gauna didesnį atlyginimą, padirbęs kurį laiką užsienyje, grįžta į Lietuvą. Darbuotojų komandiravimas iki šiol buvo tam tikra alternatyva emigracijai.
Tuo tarpu naujos direktyvos nuostatos verčia Lietuvos įmones (ypač tai aktualu statybos bendrovėms) steigti padalinius ES šalyse ir tenai samdyti nuolatinius darbuotojus. Kovotojai prieš „socialinį dempingą“ (pirmiausia tai taikytina profsąjungoms ir politinę kairę atstovaujantiems politikams) ploja katučių, o nemaža dalis iš Lietuvos komandiruojamų darbuotojų verčiami rinktis tarp emigracijos, garantuojančios didesnius atlyginimus ir darbo Lietuvoje už lietuvišką atlyginimą. Galimybės laikinai dirbti kitose ES valstybėse labai apribojamos.
Kitas pavyzdys – jau minėtas Mobilumo paketas, turintis vieną tikslą, kurį bandoma maskuoti socialinės apsaugos gerinimu – sumažinti Lietuvos ir kitų Vidurio Europos valstybių vežėjų konkurencingumą, apsaugant senųjų ES valstybių vežėjų interesus.
Ir tada jau visai nesvarbu, kad šio paketo nuostatos yra atvirai diskriminacinės, prieštarauja Bendrosios rinkos ir laisvos konkurencijos principams, neatitinka deklaruojamų aplinkosaugos principų (nes vers tuščius vilkikus periodiškai grįžti į registracijos šalį).
Nors pjaunama šaka ant kurios patys sėdime, tačiau ir vėl girdime balsų, kad čia viskas gerai, čia juk „rūpinamasi darbuotojais“. Kai kam abstraktus „socialinis teisingumas“ tampa vienintele kelrode žvaigžde ir lietuviškų įmonių uždarymas ar perkėlimas į kitas valstybes nebeatrodo vertas dėmesio kai kalbame apie tokį šventą tikslą.
Tikėtina, kad prisidengiant taip vadinama ES socialine dimensija ir darbuotojų socialinių sąlygų gerinimu, rasis vis naujų iniciatyvų, kurių vienintelis tikslas bus protekcionistinė senųjų ES valstybių įmonių apsauga, užkraunant mums sunkiai pakeliamus socialinius įpareigojimus.
Išvada nėra labai paguodžianti – teks įtariai ir priekabiai vertinti kiekvieną su bendrąja rinka ir socialiniais reikalais susijusią ES iniciatyvą. Teks dažniau nei iki šiol būti pasiruošus sakyti „ne“ Europos Komisijos pasiūlymams arba tam į ką jie pavirsta po derybų ES Tarybos darbo organuose ir Europos Parlamente.
Mums patiems labai praverstų sistemingas ir kvalifikuotas ES teisės aktų poveikio vertinimas (akademikai mėgsta tai vadinti naudos ir kaštų analize). Tačiau turint galvoje, kad per beveik du dešimtmečius taip ir nesugebėjom sukurti efektyvios nacionalinių teisės aktų poveikio vertinimo sistemos, didelių vilčių į tai nevertėtų dėti.
Poveikio vertinimas neatsiejamas nuo sistemingų visaverčių konsultacijų su interesų grupėmis (verslo organizacijomis, profsąjungomis, NVO ir t. t.). Deja, ir čia nugali formalistinis požiūris, kai viskas paliekama valstybės institucijų nuožiūrai ir pasikliaujama jų gera valia. Viso to rezultatas – interesų grupių balsas dažnai lieka neišgirstas arba išgirstamas per vėlai, kai derybos dėl konkrečių ES teisės aktų jau pasibaigę arba artėja prie pabaigos.
Dar viena sisteminė problema ES mastu – Vidaus rinkos teisinio reguliavimo ribų ištrynimas. Komisija bet kurios srities teisės aktus bando „pakišti“ po vidaus rinkos politika ir taip imituoja veiklą šioje srityje.
Reikia pavyzdžių? Plastikinių ausų krapštukų uždraudimas gal ir naudingas saugant aplinką nuo užteršimo plastiko gaminiais, bet neturi nieko bendro su tinkamu ES Bendrosios rinkos funkcionavimu ar esamų kliūčių šalinimu. Ar jau nebeliko rimtesnių problemų ES vidaus rinkoje?
Aplinkos apsauga ir kitos „brangios“ ES politikos
Kainų augimo kontrolė – populiari nesenų politinių diskusijų tema Lietuvoje. Jeigu tiksliau, tai reiktų propaguoti ne kainų mažinimą ar mažėjimą (nes tai vienas svarbiausių ekonomikos susitraukimo ir ekonominės krizės požymių), o tam tikro protingo infliacijos lygio užtikrinimą, kuris yra neatskiriamas nuo sveikos ekonomikos.
Neretu atveju kainos ar bendresne prasme – žmonių pragyvenimo sąnaudos – kyla dėl tam tikrų politinių sprendimų ES lygiu. Kai kurios ES politikos yra tikrai „brangios“, kai kurios tampa „brangiomis“ dėl mūsų pačių nacionalinių „patobulinimų“. Papildomi kaštai dažnai tenka ne tiesiogiai piliečiams, o verslui, tačiau galų gale viską susimoka žmonės.
Vien iš tokių „brangių“ politikų – aplinkosaugos. Be abejo, klimato kaita, aplinkos taršos mažinimas – labai svarbūs dalykai. Tačiau kartais atrodo, kad ES pati viena nori išgelbėti pasaulį ignoruodama to gelbėjimo kainą. O tą kainą dalijasi visos ES valstybės, įskaitant ir Lietuvą.
Nors vienkartinės investicijos su aplinkos apsauga susijusiai infrastruktūrai kurti nemaža dalimi finansuojamos ES fondų lėšomis (ir tai nuramina už šią sritį atsakingas institucijas), tačiau naudojimosi ta infrastruktūra išlaidos tenka eiliniams piliečiams, kuriems nepaliekama kito pasirinkimo.
Per prievartą nešama „civilizacija“ (kad ir beveik prievartinis prijungimas prie kanalizacijos tinklų) kartais kainuoja per brangiai, o poveikis piliečiams, savivaldybėms, o kartais ir verslo įmonėms ne visados tinkamai įvertinamas. Ir tada visi mokame didelę kainą, nes jau „šaukštai po pietų“.
Taigi, dėl „pasaulio gelbėjimo“ kartais nepagrįstai apsunkinam savo piliečių gyvenimą. O kilus nepasitenkinimui, baksnojam į ES direktyvas ar reglamentus tarsi patys nedalyvavom juos priimant.
Todėl detalūs vertinimai, susiję su tokių ES politikų ar konkrečių tas politikas įgyvendinančių teisinių instrumentų įgyvendinimo sąnaudomis, tikrai praverstų ir leistų formuoti labiau pragmatiškas Lietuvos pozicijas derybose dėl naujų iniciatyvų.
Biurokratinis ES aparatas
ES institucijos (ir pirmiausia Europos Komisija) sukūrė didžiulį biurokratinį aparatą, kuris nėra kažkoks blogis pats savaime.
Tačiau biurokratinis aparatas (nepriklausomai nuo to, ar kalbėtume apie ES, ar apie Lietuvą) turi vieną blogą savybę – nuolat randa priežasčių, pateisinančių naujo reguliavimo, naujų taisyklių kūrimo poreikį. Šioje srityje tiek biurokratai, tiek ir jų politiniai įkvėpėjai (o kartais ir atskiros interesų grupės) fantazijos stoka nesiskundžia.
Kiekvienas iš jų nori būti matomas, o tas matomumas pasiekiamas „kepant“ vis naujas iniciatyvas. Taip ES reglamentavimas plečiamas į vis naujas ir naujas sritis ne visada tinkamai pagrindžiant jo poreikį.
Šiandien ES turime apie 12 tūkst. galiojančių reglamentų ir apie 2 tūkst. direktyvų. Nepaisant nevienkartinio ES teisės aktų konsolidavimo, kodifikavimo ir visų kitų „-avimų“, kurie skirti supaprastinti ES teisės sistemą, ES teisės aktų skaičius nenumaldomai auga.
Tenka dar kartą grįžti prie jau anksčiau išsakytos minties – būtina daugiau dėmesio skirti kritiškam Europos Komisijos pasiūlymų vertinimui atsakant į (ne)paprastą klausimą – ar naujo teisinio reguliavimo tikrai reikia? Ar jo reikia ES? Ar jo reikia Lietuvai? Pagaliau, ar reguliavimo nauda persveria su tokio reguliavimo įgyvendinimu susijusius kaštus?
***
Ir pabaigai – sąmoningai tekste neminėjau naujosios finansinės perspektyvos ir šventos kovos dėl Briuselyje skirstomų milijardų eurų. Tai svarbu, apie tai buvo ir dar bus plačiai diskutuojama tiek Vilniuje, tiek ir Briuselyje.
Tačiau politinio turgaus ir pinigų dalybų triukšme neužmirškime trijų dalykų: 1) išlaikykim nesugriautą ES vidaus rinką; 2) vadovaukimės sveiku protu ir nebijokime pasakyti „ne“ naujoms ES iniciatyvoms; 3) skaičiuokim ne tik ES fondų pinigus, bet ir naujo ES reguliavimo keliamą naštą.
Ir jau visai pabaigai – tikrai nesu euroskeptikas ir noriu tikėtis, kad dar po 15 metų būsim gerokai pajudėję į priekį – ir Lietuva, ir visa ES.