aA
Jau antrus metus Lietuvos mokyklose vyksta skandalingai pradėta etatinio mokytojų darbo apmokėjimo reforma. Šiandien, šiek tiek atslūgus emocijoms, galime pabandyti įvertinti jos eigą ir rezultatus.
Saulius Jurkevičius
© DELFI / Andrius Ufartas

Turbūt be dvejonių galime dar kartą konstatuoti, kad reformai ne tik nebuvo tinkamai pasiruošta, bet ir konceptualiai nesuvokta jos įgyvendinimo būtinybė. Visa propagandinė reformos diegimo kampanija buvo daugiau politinis spektaklis nei atsakingas rūpestis švietimo reikalais. Jos įgyvendinimo metu aiškiai išryškėjo tam tikri dalykai, kuriuos privalu įvardyti.

Pirmiausia pamatėme visišką pedagoginės bendruomenės nuomonės ignoravimą ir diskusijų imitavimą. Jos rengėjai ne tik neįsiklausė į geranoriškas pastabas, bet naudojo buldozerinį jos stūmimą visais įmanomais būdais. Taip pat išgirdome daug kalbų apie prastus mokyklų vadovus ir nesusipratusius mokytojus.

Antra, pamatėme, kaip buvo pasitelktos įvairiausios visuomeninės organizacijos ir didžioji dalis profesinių sąjungų reformos palaikymui. Su stebėtinu atkaklumu jos gynė etatinio apmokėjimo įvedimą, kurio problemos jau buvo matomos nuo reformos pradžios. Keistai iš šalies atrodė šį besąlygiška parama, kurios priežastis galime nesunkiai numanyti.

Trečia, mokytojams buvo sukeltos nepagrįstos iliuzijos dėl neva galimai didesnio darbo užmokesčio. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tai ne atlyginimų pakėlimas, o komplikuotas ir varginantis darbinių santykių aiškinimasis, į kurį dirbtinai buvo įstumtos visos Lietuvos mokyklos.

Ketvirta, didieji švietimo profesionalai labai greitai pavirtę apgailėtinais diletantais, pasiklydo savo interpretacijoje apie etatinio apmokėjimo privalumus. Prilyginę kitas veiklas pamokų vedimui, nuvertino tiesioginį mokytojų darbą ir nenumatė, kad iliuzinis lozungas „už viską bus sumokėta“ sukels ypač nepageidaujamas pasekmes.

Penkta, iš esmės liko neatsakytas klausimas, kaip apmokėti mokytojų darbą, kad būtų atsižvelgta į įvairiausių socialinių grupių interesus. Reformos sumanytojai mažiausiai galvojo apie mokinius ir jų tėvus, o apie valstybės interesus greičiausiai apskritai nebuvo net susimąstyta.

Šešta, tik Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos milžiniškomis pastangomis ir atskirų mokytojų neįtikėtinu pasiaukojimu buvo pristabdytas absurdiškos apmokėjimo sistemos diegimas. Pasirodo, kad tik drastiški žingsniai gali priversti valdžios atstovus įsiklausyti į mokytojų nuomonę.

Septinta, prezidentinis bandymas taisyti etatinį apmokėjimą buvo skubos neštas darbas, kuris pabandė išspręsti akivaizdžiai matomas problemas, tačiau koregavimo procese sukūrė papildomai naujas. Turėjome progą dar kartą įsitikinti žinomomis tiesomis, kad skubos darbą velniai renka ir, kad blogo nepataisysi, o gerą greit sugadinsi.

Mokytojams buvo sukeltos nepagrįstos iliuzijos dėl neva galimai didesnio darbo užmokesčio. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tai ne atlyginimų pakėlimas, o komplikuotas ir varginantis darbinių santykių aiškinimasis, į kurį dirbtinai buvo įstumtos visos Lietuvos mokyklos.
Saulius Jurkevičius


Taip pat reikėtų pasakyti, kad, siekiant apraminti situaciją, buvo nušalinta nuo valdžios ministrė ir keli reformos profesionalai. Tačiau esminė problema pasiliko, t. y. esame įklampinti etatinio apmokėjimo raizgalynėje.

Pirmieji etatinio apmokėjimo metai padarė didžiulę žalą visai švietimo sistemai. Dar kartą buvo galima įsitikinti, kad nesugebame vykdyti gerai paruoštų ir sėkmingų reformų. Nauja apmokėjimo tvarka sujaukė mokytojų supratimą apie pedagoginio darbo pobūdį ir sukūrė nereikalingą įtampą mokyklose. Be to, dar kartą pamatėme, kad didžioji dalis valdžios pažadų taip ir liko pažadais, o deklaruojamas dėmesys švietimo reikalais yra ne daugiau nei formalus.

Antrieji reformos metai prasidėjo su naujais skaičiavimo ypatumais, kurie ir toliau kūrė įtampas tarp mokyklos vadovų ir mokytojų. Visame šiame procese keisčiausias dalykas yra tas, kad valandos skirstomos už darbus, kurie dar nepadaryti. Tokia situacija primena garsiąją monterio Mečnikovo frazę: „Rytą pinigai, vakare – kėdės, arba vakare pinigai, rytą – kėdės.“ Taigi pinigai pirmyn, o tik po to darbai. Įdomiai surėdyta sistema, kai valandos nustatomos apytiksliu būdu metams į priekį, o mokyklos vadovai turi bandyti jas ir apskaityti. Tai tik smulki detalė iš klampios apmokėjimo sistemos.

Esminis ir tikrasis šios reformos simbolis yra nulis su kableliu. Tokia skaitmeninė yra daugumos Lietuvos mokytojų etato išraiška, kuri racionaliai sunkiai yra paaiškinama. Ar galima be nuostabos ir ironijos vertinti tokius etatus: 0,69, 0,74, 0,98 ir t. t.? Taip pat atrodo ir skaičiumi vienas prasidedantys etatai: 1,01, 1,12 ir t. t. Tokių skaitmeninių etatų išraiškų turbūt neturi nei vienos pasaulio valstybės pedagogai. Nebent galime pasididžiuoti, kad bent šioje srityje esame pirmeiviai ir viešai pasigirti, kad estai mums labai pavydi ir norėtų savo šalyje pritaikyti tokią patirtį. Taigi darbo apmokėjimo sistema, kai jos dedamosios gali daug kartų kisti metų bėgyje, neužtikrina mokytojams nei stabilumo, nei saugumo.

Nuolatinės derybos dėl įvairių darbelių, kuriuos apskaityti yra tiksliai neįmanoma, sukuria ne tik įtampą mokyklose, bet veda visą švietimo bendruomenę smulkmeniško skaičiavimo keliu, kuris menkina kūrybines galias, iškreipia ugdymo procesą ir dažniausiai visiems palieka nepasitenkinimo jausmą. Tai – duoneliavimo sistema, kuri žemina mokytojus, verčia prisigalvoti keistų veiklelių, kad tik gautų papildomai valandų.

Apskritai darbo užmokesčio dalinimas į pasiruošimą pamokoms, sąsiuvinių taisymą ir kitas veiklas savo esme yra ydingas. Lentelėse sudėliotos procentinės išraiškos skirtingiems mokomiesiems dalykams daugiau primena skaičių nuleidimą „iš lubų“ nei racionaliais skaičiavimais pagrįstą proceso įvertinimą. Be to, mokytojų darbas nuotoliniu ar kitu pasirinktu būdu ne mokykloje kelia tam tikrų abejonių įvairiais apsektais.

Galiausiai ši sistema sunkiai dera su Darbo kodekso nuostatomis, Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimais bei „Sodros“ skaičiavimais. Tokia supainiota ir nelogiška darbo apmokėjimo tvarka klampina visus į nuolatines jos interpretacijas ir beprasmišką aiškinimąsi dalykų, kurie turėtų būti lyg ir savaime suprantami.

Taigi, antrus metus murkdomės beprasmiškuose skaičiavimuose, dalindami ir skirstydami valandas už įvairias veiklas, net nebandydami jų tinkamai apskaityti. Be to, taip ir lieka miglotas supratimas apie mokytojų darbą mokinių atostogų metu, darbo dienos trukmę, budėjimą mokinių pertraukų metu, elektroninio dienyno pildymą, darbą ne mokykloje ir net dalyvavimą šventiniuose renginiuose. Išties pripainiota yra tiek, kad net pikčiausi priešai nesugebėtų taip sugalvoti. Galiausiai esamą situaciją vieni priima su vaižgantišku nuolankumu, kiti, o tokių yra didžioji dalis, su artėjančios senatvės pensijos nuojauta.

Vienintelė racionali galimybė būtų nutraukti šį eksperimentavimą ir parengti paprastą ir aiškią apmokėjimo tvarką, kuri garantuotų orų darbo užmokestį. Būtina užbaigti kablelių po nulio absurdą, nustatant kontaktinių valandų skaičių, kuris garantuotų etatą. Taip pat reikėtų nebeskirstyti darbo užmokesčio į dalis, kurios vadinasi pasiruošimas pamokoms ir sąsiuvinių taisymas. Nustatytas kiekvienam mokomajam dalykui atitinkamas koeficientas turėtų apimti šias dalis ir jų nespecifikuoti. Taip pat būtina nuo kontaktinių valandų nustatyti kiekį papildomų valandų, kurias mokytojas privalomai turėtų atidirbti mokykloje.

Atlygio išeities taškas turėtų būti kontaktinės valandos, kurių tam tikras kiekis garantuotų etatą. Toks skaičiavimas užtikrintų viešąjį interesą, t. y. mokytojo privalomą darbą mokykloje, skirtą atlikti kitoms veikloms, kurios turėtų būti bendru sutarimu suderinamos su mokyklos vadovu. Aiški ir lengvai suprantama darbo apmokėjimo tvarka sugrąžintų mokytojams saugumą bei orumą ir leistų ramiai susitelkti ties ugdymo procesu.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(120 žmonių įvertino)
4.6917

Top naujienos

Mačiulis: mes gyvename labai nenormaliais laikais (146)

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kalbėdamas konferencijoje teigė, kad...

Vilniuje pusiausvyros netekęs pėsčiasis atsidūrė gatvėje ir buvo mirtinai partrenktas (6)

Šeštadienio vakarą Vilniuje žuvo pėsčiasis . Nelaimė įvyko pačioje Laisvės pr. pradžioje....

Intymias nuotraukas Feisbuke viešinanti Verygos sekretorė: gyvenam laisvoje Lietuvoje (822)

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos sekretorė kaitina internautų kraują, praneša...

Anykščiai išbandė Lietuvoje neregėtą naujovę: kalėdinę eglutę pastatė tiesiog ant vandens (23)

Šeštadienį vakare Anykščiuose sužibo kalėdinė eglutė. Tiesa, ji pastatyta netradicinėje...

Mitais ir baimėmis apipintas vėžys: gydytojai atsakė į 10 pagrindinių klausimų (8)

Nors atrodo, kad apie vėžį žinome labai daug, gydytojams vis dar neretai tenka susidurti su...

Žolininkė atsakė į visiems rūpimą klausimą – ar galima arbatą užplikyti antrą kartą? (16)

Alfo Ivanausko šeštadienio laidos „Alfas live“ viešnia – buvusi floristė, o dabar žolelių...

Sostinėje, perėjoje, du pėsčiuosius partrenkęs vairuotojas pabėgo

Gruodžio 7-osios vakarą, apie 22.10 val., policijai pranešta, kad Vilniuje, Olandų g.,...

Emigrantą stebina beprasmiški eglučių karai Lietuvoje: kodėl mėtomi pinigai į balą?

Norėčiau pratęsti neseniai DELFI Pilietyje publikuotą vienos skaitytojos rašinėlį dėl...

Projekte „Šok su žvaigžde“ parketas lydosi nuo karščio ir įtampos (4)

Artėjant „Šok su žvaigžde“ finalui šokių parketas lydosi nuo karščio ir įtampos. Šį...