Ne taip seniai viename susitikime su Vilniaus gyventojais gavau pylos už tai, kad esu tas, kuris Vilniuje, ant Gedimino pilies bokšto siūlo iškelti raudoną vėliavą.
Tokį gana piktą kaltinimą išsakęs garbaus amžiaus dešiniųjų pažiūrų vyriškis, matyt, turėjo omenyje mano su kolega Kęstučiu Masiuliu praeitą kadenciją įregistruotą Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą (XIP-4422), kuriame buvo siūloma plačiau naudoti Lietuvos istorinę vėliavą ir dažniau ją kelti įvairiomis progomis. O šį pasiūlymą inicijavo jauni žmonės, kurie paskui tokią vėliavą savo iniciatyva iškėlė Lukiškių aikštėje.
Vienas garbus, jau amžiną atilsį, kunigas-disidentas savo nusiteikimą prieš istorinę vėliavą argumentavo tuo, kad ją suvyniojus matyti tik raudona spalva. O jeigu suvyniosime trispalvę ir matysis tik apatinė juosta?
Nors šis projektas dėl sukelto (?) šurmulio taip ir liko nepriimtas, tačiau vien jo svarstymas ir diskusija viešojoje erdvėje paskatino šią vėliavą kelti daug dažniau, negu iki tol: prie Seimo ir prie Prezidentūros, prie kitų įstaigų, be to, Seimo Konstitucijos salėje viena priešais kitą stovi tautinių ir istorinių vėliavų eilės, taip suteikdamos didesnio iškilmingumo ir didingumo vietai, kurioje buvo pasirašyta 1992 m. Konstitucija. Istorinė vėliava nuolat keliama virš Valdovų rūmų, Trakų pilyje bei Kaune, Karo muziejaus skvere. Kita vertus, malonu matyti, kaip per šventes žmonės prie namų kelia ne tik trispalvę, bet ir Lietuvos istorinę vėliavą, ją visada matome šventinėse eisenose.
Dvi mūsų vėliavos
Niekas nesiūlo dirbtinės konkurencijos tarp Lietuvos valstybės ir istorinės vėliavų, joms abiem mūsų šalies garbingoje istorijoje užtenka vietos. Trispalvė plazdėjo kovose su bermontininkais, bolševikais, su ja laimėjome Giedraičių-Širvintų mūšį, ji Lietuvos partizanams įkvėpdavo vilties, kaunantis su keliskart galingesniu raudonuoju maru, užplūdusiu iš Rytų. Ji nuolat iškildavo vienur ar kitur per didžiąsias šventes visą sovietų okupacijos laikotarpį, siutindama ir varydama į neviltį pavergėjus.
Apie istorinę vėliavą daug ko galime pasiskaityti Respublikos Prezidento interneto svetainėje (https://www.lrp.lt). Joje, pasiremiant E. Rimša, rašoma, kad vėliavos, kaip skiriamieji ženklai, naudoti nuo seno. Labiausiai paplito viduramžių karyboje, net kariuomenės pulkai vadinti vėliavomis. XV a. Janas Długoszas tvirtino, kad Vytautas į Žalgirio mūšį atvedė 40 pulkų. Visi naudojo raudonas vėliavas. Ant 30 buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju, o 10 vėliavų turėjo išsiuvinėtus ženklus (Gediminaičių stulpus), kuriais Vytautas žymėdavęs žirgus. Manoma, kad pulkai su Gediminaičių stulpais buvo atvesti iš Vytauto tėvoninių žemių (Trakų Kunigaikštystės), o su raiteliu – iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sričių.
Senoji valstybės vėliava niekada neišdilo iš lietuvių sąmonės. 1905 m. Jonas Basanavičius ją siūlė paskelbti nacionaline vėliava. 1918-ųjų vasario 16-ąją, kai buvo pasirašytas ir paskelbtas Nepriklausomybės aktas, trispalvės net nežinota. Ji atsirado tik po mėnesio.
Kai buvo įteisinta nacionalinė vėliava, rekomenduota išsaugoti ir valstybės vėliavą. Deja, tuomet ji nebuvo įteisinta, nors viešajame gyvenime neretai naudota. Ji plevėsavo virš Prezidentūros, per šventes kelta prie Karo muziejaus Kaune ir kitose vietose.
Atsižvelgiant į šios vėliavos svarbą, kelių šimtų metų istoriją, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 8 d. pakeitė Lietuvos valstybės vėliavos įstatymą ir į jį įrašė senąją vėliavą – raudoną su baltu raiteliu. Ją pavadino, kad nesipainiotų su Lietuvos valstybės (nacionaline) vėliava, Lietuvos valstybės istorine vėliava.
Istorijos žinojimas ir tapatybės išsaugojimas
Žymus istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ragina nebijoti istorinės vėliavos, naudoti ją kuo dažniau, nes į LDK simboliką ir net visą kunigaikštystės praeitį kėsinasi baltarusiai. Jis ne kartą yra kalbėjęs, kad jau daug metų Baltarusijoje kalama į galvą, kad LDK buvo slavų – baltarusių valstybė, ją sukūrę lietuviai esą buvo slavai, o dabar šiuo vardu vadinama tauta iš tiesų neva esantys žemaičiai, okupavę slavų lietuvių (baltarusių) žemes – Rytų Lietuvą su Vilniumi, senąja slaviškos LDK sostine.
Istorikas Virginijus Savukynas teigia, kad mes gyvename totalaus karo akivaizdoje. Čia nešaudoma iš patrankų ir nemėtomos bombos iš lėktuvų, tačiau tikslas toks pats žiaurus – sunaikinti Lietuvą. Taikinys yra mūsų tapatybė ir tai, kas sudaro jos vieną pagrindinę dalį – istoriją. Ir ši kova nėra nauja, ji tęsiasi šimtmečius.
XIX amžiuje ne tik Lietuvos vardas buvo ištrintas, buvo ištrinta istorija, o M. Muravjovo dėka buvo paskelbta, kad Lietuva yra nuo amžių rusų žemė. Carinė Rusija žinojo, kad vien fiziškai pavergti tautą nepakanka. Reikia sunaikinti lietuvių tapatybę. O tai geriausiai padaryti, ištrinant istoriją.
Lygiai tokios pačios strategijos laikėsi ir Sovietų sąjunga: ji iškreipė ir manipuliavo Lietuvos istorija.
Virginijus Savukynas teigia, kad taikiniai pasirinkti ne atsitiktinai. Pirmiausiai atgaivinamos senos klišės, esą Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Didieji kunigaikščiai esą buvo baltarusiai, o ne lietuviai. Tai ne vien istorijos savinimosi klausimas. Tai lietuvio vardo savinimasis. Esą tie, kurie XIII–XVIII amžiuje vadinosi lietuviais, iš tikrųjų yra baltarusiai. Vadinasi, mums lieka žemaičių pavadinimas ir etnografinis praeities supratimas: esą buvome tik valstiečių tauta. Ir tai yra lietuvių tapatybės griovimas.
Lietuvos istorijos žinojimas – nuo viduramžių iki nūdienos – nėra vien tik išsilavinimo dalykas, tai yra mūsų tautos ir valstybės egzistencijos pagrindas. Tai mūsų tapatybės išlaikymo pagrindas. Ir labai gaila, kad daugelis politikų, visuomenės veikėjų to nesupranta, teigia Virginijus Savukynas.
Vytautas su Jogaila kalbėjo lietuviškai
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius profesorius Vladas Rakutis situaciją iliustruoja viena fraze, kurią jam pasakęs tūlas baltarusis: „Jūs galvojate, kad lietuviai esate jūs? Ne, lietuviai esame mes, o jūs esate „lietuvysai-žmudzinai“. Tai štai tokia formulė, kuri turi jau nemažai metų. Nuo pat mažų dienų, nuo mokyklinio suolo jau 30 metų ir daugiau baltarusiai yra ugdomi tokia dvasia, kad Mindaugas, Gediminas ir visi kiti yra baltarusių valdovai ir visa ta valstybė yra Baltarusija. O tie žemaičiai yra kažkokia neaiški krūva žmonių, gyvenančių vakarinėje dalyje, kurie kažkuo skiriasi, bet jie kažkokio esminio vaidmens šitoje valstybėje nevaidino. Ir viskas, kas čia įvyko, tai įvyko litvinų, kaip jie save vadina, baltarusių pastangomis.
Tokie išvedžiojimai, anot žurnalisto Dovydo Pancerovo, kol kas kelia šypseną tiek lietuvių, tiek lenkų mokslininkams. Tai, kad Vytautas Didysis ir Jogaila tarpusavy iki pat mirties kalbėjo lietuviškai, rodo vienas 1429 metų Vytauto laiškas Jogailai, kuriame Lietuvos valdovas primena Jogailai situaciją Lucko suvažiavime rašydamas: ,,Prisimeni, kai mes tuo metu kalbėjome kalba, kurios niekas nesuprato?“ Dovydas Pancerovas rašo, kad Lucko suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas mokėjo vokiečių, lenkų ir rusėnų kalbas, vadinasi, mūsų valdovai tam, kad jų nesuprastų, tarpusavy galėjo kalbėtis tik lietuviškai.
Šiuo aspektu galime stebėti kai ką panašaus kitoje Europos dalyje: Rusijos žiniasklaida ilgai ir agresyviai įtikinėjo ir įtikinėja, kad istoriškai Ukraina išvis neturi teisės egzistuoti.
Artėja Liepos 6-oji – Lietuvos valstybės gimimo diena. Su kuria vėliava turėtume sieti šią kilmingą dieną? Aš kelsiu istorinę vėliavą, su kuria mūsų didieji valdovai laimėjo Žalgirio, Oršos ir kitus svarbius mūšius ir saugojo Lietuvos valstybę nuo sunaikinimo. Esame tos pačios galybės paveldėtojai. Niekam neleiskime tuo abejoti.