Tačiau pažvelkime, kaip yra iš tiesų. Tuomet lengviau bus įvertinti kryptį, kuria reikėtų judėti, ir supratimą, koks partijos lyderis būtų naudingiausias visai Lietuvai.
Kai po suvaldytos ekonominės krizės 2012 m. Seimo rinkimuose TS-LKD laimėjo 33 vietas arba 23,4 proc. visų Seimo narių, po tikrai sudėtingo valdymo periodo tai buvo galima vadinti pergale. Palyginimui: koalicinė Liberalų sąjūdžio partija gavo 10 vietų arba 7 proc. visų Seimo narių, o liberalcentristai liko už durų.
Po pusantrų metų vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose taip pat surinkta daugiausiai balsų: 17,43 proc., antroje vietoje liko socialdemokratai – 17,26 proc., treti liberalai – 16,55 proc.
Tačiau skirtumas su pastaraisiais – jau tik 0,88 proc., nors per šį laikotarpį TS-LKD buvo pagrindinė opozicinė partija, suformavusi Šešėlinę Vyriausybę, o geopolitinės aplinkybės leido jai akcentuoti itin svarbią – saugumo – temą. Tą sykį taip pat džiaugtasi rezultatais, nors vietoje keturių EP narių liko vos du.
Galima kaltinti pasikeitusias proporcijas EP rinkimų sistemoje, tačiau būtent šiuos rinkimus vertinčiau kaip pirmą rimtą signalą vienai stipriausių Lietuvos partijai.
Nors dalis kolegų džiaugiasi, kad savivaldybių tarybose gavome keliomis vietomis daugiau nei per praėjusius rinkimus, šiuos rinkimus mes iš tiesų pralaimėjome.
Nemaža dalis mūsų rinkėjų didžiuosiuose miestuose, kuo labai džiaugėmės 2012 ir 2014 m., šį kartą pasirinko kitus: Vilniuje iš turėtų 10 vietų liko 8, Kaune, tiesa, viena paaugo (nuo 12 iki 13), Šiauliuose – krito nuo 4 į 3, Panevėžyje – nuo 9 į 6.
Tikėjomės, kad tiesioginiai mero rinkimai padės laimėti didžiuosiuose miestuose, tačiau šiandien didžiausias mūsų mero valdomas miestas yra Kretinga.
Tad „didžiųjų miestų“, „moderniai Lietuvai atstovaujančios“ (taip buvo kalbama 2013 m. TS-LKD tapatybiniame dokumente) partijos vizija subliūško, nes neatitinka realybės.
Tad kas atsitiko? Ką daryti, jeigu dabartinė siūloma modernėjimo ir atsinauj(jaun?)inimo strategija neveikia? TS-LKD buvo siūlomos įvairios kryptys, tačiau labiausiai iki šiol lygiuotasi į JAV ar britų neokonservatorius, siūlančius liberalią ekonominę politiką.
Būtent tai portalo „Bernardinai.lt“ redaktorius Andrius Navickas ir sieja su tuo, kodėl TS-LKD netapo tikra solidarumo ir subsidiarumo principų gynėja Lietuvoje. Kodėl nesivadovaujame Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų (CDU) partijos brėžiama linija, nesiūlome socialios rinkos ekonominio modelio, kuris Vokietijai padėjo atsistoti ant kojų po Antrojo pasaulinio karo?
Ar gali vien atsinaujinimas-atsijauninimas būti raktas, sprendžiant sudėtingą klausimą: kaip TS-LKD eiti toliau, kad ji susigrąžintų piliečių paramą ir pasitikėjimą? Šios dienos situacija, likus kiek daugiau negu metams iki Seimo rinkimų, rodo, kad vargu.
Štai kai kurie politologai atkreipia dėmesį į tai, kad neretai dešiniųjų rinkėjai, svarstydami, palaikyti liberalus ar konservatorius, savo balsą atiduodavo pastariesiems ne vien tik dėl įsitikinimų ar simpatijų, bet ir nenorėdami, kad jų balsas būtų „prarastas“.
Antai per 2011 m. savivaldos rinkimus Vilniuje Liberalų sąjūdis negavo nė vienos vietos savivaldybės taryboje, ir būtent tokio rezultato perspektyva galėdavo lemti kai kurių rinkėjų apsisprendimą balsuoti ne už liberalus, o už konservatorius-krikdemus. Spėjama, kad, šių dviejų partijų populiarumui susilyginus, dvejojantys rinkėjai gali ramia sąžine palaikyti Liberalų sąjūdį ir neberemti TS-LKD.
Politologas Tomas Janeliūnas teigia, kad rinkėjams svarbūs ir partijų lyderiai. „Jei partijų lyderiai yra vertinami kaip potencialūs nugalėtojai ir Vyriausybės vadovai, tai tas lyderiavimas gali būti svarbus. Ta partija, kuri turės labiau tinkamą į premjero postą lyderį, žinoma, įgaus tam tikrą pranašumą. Tokia partija galės savo rinkimų kampaniją pakreipti ta linkme, kad turi aukščiausios kategorijos lyderį, yra pasiruošusi formuoti Vyriausybę ir turi ne tik tinkamus kandidatus į ministrus, bet ir į premjero poziciją. Šia prasme nugalėtojo įvaizdis yra gana patrauklus ir, manau, kai kuriais atvejais gali padėti privilioti papildomą balsą“.
A. Navicko nuomone, TS-LKD nariai turi įvertinti, kiek juos tenkina liberali politika su konservatyvios retorikos padažu. Savivaldos rinkimai sukėlė ypač daug abejonių dėl jos gyvybingumo.
Kodėl žmonės turi balsuoti už TS-LKD, jei politinėje dešinėje yra Liberalų sąjūdis, turintis aiškesnę visuomenės viziją? Kol gebėjome pritraukti susiskaldžiusių liberalų balsus, ši strategija buvo veiksminga. Tačiau atsiradus stipriai ir vieningai liberalų politinei jėgai, kyla rimtas klausimas – kaip į tai turime atsakyti?
Dabar gi siūloma tik atsijauninti, tačiau išlaikyti tą pačią politinę kryptį, kuri, vertinant kelis pastaruosius rinkimus, pasitvirtina esanti nesėkminga. Todėl manau, kad strategija yra aiški.
Siekdami nuplėšti mums priklijuotas etiketes, turime atsigręžti į problemas, kurias ilgai ignoravome: tai – socialinis teisingumas ir atskirties mažinimas, kryptingos šeimos politikos vystymas, realios regionų politikos įgyvendinimas.
Aiškios, socialiai jautrios bei visą Lietuvą apimančios programos pasiūlymas ir būtų tikrasis atsinaujinimas. Būtent tokią viziją matome Irenos Degutienės programoje.