Daug pilietinių organizacijų iš viso pasaulio reiškia paramą tokiai politikos krypčiai, kuri saugo ir stiprina šeimą. Tačiau kas yra šeima, diskusijos netyla. Kaip ir klausimai – ar galima išskirti vieno tipo šeimą, ar tai sąžininga ir nediskriminuoja kitų?
Apie šeimą – Konstitucija ir Civilinis kodeksas
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pabrėžia, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“. Pažvelkime, kaip šią misiją atlieka konstitucinė doktrina.
Su kolegomis, Konstitucijos komisijos nariais, kartą diskutavome apie tai, ar būtina keisti Konstitucijos 38 straipsnį. Diskusijos metu buvo išsakyta nuomonė, kad to visai nereikia daryti, kadangi esą Konstitucijoje viskas ir taip aiškiai pasakyta: „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.
Su tokiomis mintimis negalima nesutikti. Akivaizdu, kad Konstitucijos tėvams nekilo abejonių, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga, atsiradusi sudarius santuoką.
Panašu, kad kokių nors abejonių nekilo ir dabar galiojančio Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., autoriams. Šio kodekso 3.7 straipsnyje įtvirtinta santuokos samprata: „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“, 3.12 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad „santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu“, o 3.28 straipsnis kaip ir užbaigia šią doktriną: „sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.“
Tokios nuostatos yra visiškai suprantamos, kadangi, sudarius santuoką, atsiranda sutuoktinių tarpusavio asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, pareiga vienas kitą gerbti ir išlaikyti, santuokoje gimę vaikai iš karto gauna apsaugą ir automatiškai įgyja vaiko saugumą ir tinkamą vystymąsi užtikrinančias teises tėvų atžvilgiu.
Skirtingas supratimas
Kaip teigiama Seimo Parlamentinių tyrimų departamento 2011 m. atliktame tyrime „Šeimos ir santuokos sąvoka tarptautinės teisės aktuose ir Europos Sąjungos valstybių konstitucijose“ (tyrime Lietuva neminima – aut. past.), daugelyje svarbiausių tarptautinės teisės aktų ir daugelio ES valstybių konstitucijose kalbama apie šeimą, nors šios sąvokos turinys konkrečiai neapibrėžiamas.
Dažniausiai pateikiamas vertybinis šeimos apibūdinimas, pavyzdžiui, „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė“; „šeima yra visuomenės išsaugojimo ir tautos vystymosi pagrindas.“
Tokie ar panašūs apibūdinimai sutinkami Jungtinių Tautų dokumentuose ir daugelio valstybių konstitucijose (pvz., Airijos, Estijos, Graikijos, Vengrijos, Portugalijos).
Beveik visų valstybių konstitucijose įtvirtinta valstybės pareiga globoti ir remti šeimą, taip pat motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tokiuose teiginiuose dažniausiai nenusakoma šeimos sudėtis (nevardijami jos nariai), tačiau neretai pabrėžiama ypatinga parama našlaičiams ar nepilnoms šeimoms (pvz., Graikija, Ispanija, Italija, Lenkija, Vokietija), taip pat santuokoje ir ne santuokoje gimusių vaikų lygios teisės (pvz., Čekija, Italija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Vokietija).
Kai kurių valstybių konstitucijose pažymėta, kad valstybė saugo santuoką (pvz., Latvija, Lenkija, Graikija, Vengrija), arba santuoka nurodoma esanti šeimos pagrindas (pvz., Airija, Italija, taip pat Austrijos Civilinis kodeksas).
Penkių valstybių konstitucijose tiesiogiai nurodyta, kad santuoka sudaroma tarp vyro ir moters (Bulgarijos, Ispanijos, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos).
Dešimtyje iš apžvelgiamų valstybių vienokia ar kitokia forma yra įteisinta tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė (Airija, Austrija, Čekija, Danija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Slovėnija, Suomija, Vengrija, Vokietija), o penkiose valstybėse įstatymais įteisinta santuoka tarp tos pačios lyties asmenų (Belgija, Ispanija, Nyderlandai, Portugalija, Švedija).
Jokia forma tos pačios lyties asmenų santykiai nėra įteisinti 9 valstybėse (Bulgarija, Estija, Graikija, Italija, Kipras, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija).
Šeima pagal lietuvius
Grįžkime į Lietuvą. Minėta, kad skaitant Konstitucijos 38 straipsnį kiekvienam lyg ir turėtų būti aišku, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką. Atrodytų, kad čia nelabai yra vietos kitokioms interpretacijoms ar kitokiam šių normų aiškinimui.
Nepaisant to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimdamas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos”, Konstitucijos 38 straipsnį interpretavo visiškai kitaip.
Konstitucinis Teismas nusistebėjo, kad Koncepcijoje, inter alia jos 1.6.2–1.6.6, 1.6.8, 1.6.9 punktuose, šeima tiesiogiai siejama su santuokos sudarymo faktu („šeima – sutuoktiniai <...>“), tai yra koncepcijoje esanti įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.
Šioje vietoje Konstitucinis Teismas nutyli, kuo remdamasis įstatymų leidėjas galėjo laikytis kitokios pozicijos, jeigu, kaip minėjome, Konstitucijos 38 straipsnyje šis klausimas aptartas pakankamai aiškiai.
Kita vertus, Konstitucinis Teismas toliau nutarime išvardija visas konstitucines nuostatas, kurios svarbios, aiškinant šeimos sampratos turinį.
Negalima nesutikti su Teismo argumentais, kad „šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę patvirtina tai, kad įvairūs šeimos sampratos aspektai yra įtvirtinti ir kitose Konstitucijos straipsnių nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą, 22 straipsnio 4 dalies nuostatoje, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, 26 straipsnio 5 dalies nuostatoje, kad tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 31 straipsnio nuostatoje, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, 146 straipsnio nuostatose, kad valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė. Šios konstitucinės nuostatos sudaro valstybinės šeimos politikos pagrindą.“
Niekas nesiginčija ir su kitu Teismo argumentu, kad „Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos, atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios.“
Visa tai teisinga ir, manytume, visiškai atitinka tas nuostatas, kurias į pagrindinio įstatymo tekstą sudėjo Konstitucijos autoriai 1992 metais. Tokie Konstitucinio Teismo argumentai paremti aiškiais Konstitucijos teksto aiškinimo metodais: gramatiniu, teleologiniu, istoriniu, sisteminiu ir kitais.
Ar rasime atsakymą KT nutarime?
Vienas iš Konstitucijos teksto autorių, Nepriklausomybės Akto signataras ir buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Egidijus Jarašiūnas 2007 m. tarptautinėje konferencijoje „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“ pažymėjo:
„1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjams santuoka grindžiama šeima buvo laikomas tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo. Nereikėjo vieniems kitų įtikinėti, ką reiškia santuoka ir šeima, aiškintis, kokią teisinę realybę kursime. <...> Analizuodami konstitucines nuostatas apie šeimą, mes galime padaryti keletą reikšmingų išvadų. Pirmoji. Konstitucijoje mes matome neatsiejamą santuokos ir šeimos ryšį. Konstitucijos kūrėjai, pagaliau tauta, aprobuodama šį konstitucinį sprendimą, labai aiškiai pasisakė už tokį ryšį <...>.“
Profesorius E. Jarašiūnas savo pranešimą užbaigė tokiomis išvadomis:
1. Konstitucija – svarbiausias nacionalinis šeimos teisės šaltinis, teisinė įstatymų leidėjo sprendimų patikros priemonė; todėl šeimos santykius būtina reguliuoti pagal Konstituciją, o ne kariaujant su ja.
2. Šeimai pripažintas konstitucinės vertybės statusas suponuoja valstybės valdžios institucijoms pareigas saugoti ir remti šeimą tiek kuriant, tiek taikant teisę.
3. Santuoka ir giminystė – du konstituciškai reikšmingi šeimos ramsčiai – dvi svarbiausios atramos:
a) pirmoji reiškia vyro ir moters sąjungą, laisva valia sudarytą susitarimą gyventi kaip šeima;
b) antroji žymi šeimą saistantį kilmės ryšį (įvairūs giminystės lygiai), kaip bendro gyvenimo pagrindą.
4. Šeimos pavadinimu netiktų įvardinti kitokio pobūdžio asmenų susivienijimų, nes tokiu atveju būtų ištrintas šeimos, kaip specifinio socialinio vieneto, apsaugos prasmingumas.
5. Ypatingai Konstitucijoje saugoma vertybė – vaikai; reguliuojant šeimos ar su jais susijusius santykius negalimas toks reguliavimas, kad valstybėje tam tikros vaikų kategorijos būtų traktuojamos mažiau palankiai.
Visa tai, kas pasakyta, galėtų leisti ir užbaigti šio klausimo analizę, jeigu Konstitucinis Teismas nebūtų žengęs toliau. Štai jau kiek kitoks jo teiginys: „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“
Tai kaip čia dabar išeina? Pats Konstitucinis Teismas ką tik pasirėmė Konstitucija ir pasakė, kad Konstitucijos 38 straipsnyje aiškiai įtvirtintas santuokos institutas, tačiau čia pat teigia, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose“.
Tai iš ko konstitucinė šeimos samprata dar gali būti kildinama? Kokios dar yra kitos konstitucinės nuostatos, iš kurių galima kildinti kitokią šeimos sampratą?
Į šituos klausimus minėtame Konstitucinio Teismo nutarime atsakymo nerasime. Kitokią nei santuokos pagrindu sukurtos šeimos sampratą Konstitucinis Teismas nekildina iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nors jo pareiga buvo aiškinti būtent Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas pats „išranda“ dar vieną „šeimos modelį“, kuris atrodo taip: tai kitokia nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Trys EŽTT sprendimai ir viena šeimos samprata
Čia vėl šiek tiek nukrypsime į Civilinį kodeksą. Jo XV skyriuje („Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“) esančiame 3.229 straipsnyje aiškiai įvardijama, kas tai yra: „šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.“
Vadinasi, Konstitucinis Teismas paneigė partnerystės institutą, užkirto kelią sugyventiniams registruoti partnerystę, kadangi pagal jo suformuluotą apibrėžimą partnerystė (žinoma, ir ne vien ji) a priori pripažįstama šeima.
Taigi kuo Konstitucinis Teismas grindžia savo kitokios nei santuokos pagrindu atsiradusios šeimos doktriną? Minėjome, kad ne Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, nes ten tokių nuostatų nėra. Konstitucinis Teismas gelbėjimosi rato ieško Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) jurisprudencijoje ir kai kurių kitų Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencijoje.
Visiškai sutinkame su Konstitucinio Teismo teiginiu, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama, atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Konvencijos 8 straipsniu garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT, taikantis Konvencijos nuostatas, savo jurisprudencijoje, kuri Lietuvos teisės aiškinimui aktuali kaip teisės aiškinimo šaltinis, ne kartą yra analizavęs šeimos sampratą.
Konstitucinis Teismas pasirėmė trimis EŽTT sprendimais:
1) Marckx prieš Belgiją, kurioje EŽTT konstatavo, kad šeimos gyvenimo samprata neapsiriboja santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir gali apimti kitus de facto santykius. Tradicinės šeimos skatinimas ir rėmimas pats savaime yra teisėtas ir net girtinas dalykas, tačiau siekiant šio tikslo negalima imtis priemonių, kenkiančių natūraliai šeimai, nes tokios šeimos nariai naudojasi Konvencijos 8 straipsnio, kuriuo reglamentuojama inter alia teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, garantijomis taip pat, kaip ir tradicinės šeimos nariai (1979 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Marckx prieš Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74);
2) Kroon ir kt. prieš Nyderlandus, kurioje EŽTT pažymėjo, kad nustatant, kokius santykius apima sąvoka „šeimos gyvenimas“, gali būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, pvz., bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. EŽTT nuomone, sąvoka „šeimos gyvenimo gerbimas“ reiškia, kad biologinė ir socialinė tikrovė yra svarbesnė už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią nustatytiesiems faktams (1994 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Kroon ir kt. prieš Nyderlandus, pareiškimas Nr. 18535/91);
3) Keegan prieš Airiją, kurioje pasakyta, kad šeimos gyvenimas gali būti konstatuotas ir tuomet, kai asmenų santykiai yra nutrūkę. Vaiko ir vieno iš tėvų bendravimas yra esminis šeimos gyvenimo elementas net ir tuo atveju, kai tėvų santykiai nutrūkę (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, pareiškimas Nr. 16969/90).
Bet ką tai turi bendro su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata?
Argumentai prieš ad absurdum
Visų pirma, tas pats Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ aiškių aiškiausiai įtvirtino, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju - Konvencija).
Taigi nei Konvencija, nei jos pagrindu formuojama EŽTT jurisprudencija negali paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kol ji nepakeista ir nepapildyta. Toje pačioje išvadoje Konstitucinis Teismas būtent ir nusprendė, kad Konvenciją galima ratifikuoti, kadangi ji neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šis argumentas yra laužtas iš piršto ir netinkamas ,,kitokiai“ šeimos sampratai pagrįsti.
Kita vertus, visiškai pritariame EŽTT teiginiams paminėtose bylose, kai kalbame ne apie konstitucinę šeimos sampratą, tačiau apie visuomenės ir valstybės pagarbą žmonių apsisprendimui gyventi kitaip, gauti visą reikalingą paramą, jeigu taip gyvenant gimsta vaikai ir panašiai. Tai visai kiti dalykai ir jais argumentuoti ,,kitokią“ šeimos sampratą yra paprasčiausia demagogija.
Kitų šalių konstitucinių teismų jurisprudencijos čia neanalizuosime, kadangi iš viso nekorektiška grįsti Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimą kitų valstybių konstitucinių teismų plėtojama doktrina (beje, tik šešių, kai ES šalių yra 28). Akivaizdu, kad kiekvienas konstitucinis teismas aiškina savo, o ne kitos šalies konstituciją.
Iš principo galima sutikti su šiais Konstitucinio Teismo išsakytomis argumentais:
„Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).“
Dėl šių argumentų galima pasakyti štai ką.
Pirma, sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima diskriminuoti santuokos neįregistravusius bendrai gyvenančius vyrą ir moterį, lyginant juos su santuoką sudariusiais vyru ir moterimi. Minėtuose Civilinio kodekso straipsniuose yra nubrėžtas aiškus skirtumas tarp susituokusių asmenų ir sugyventinių. Ar Konstitucinis Teismas nori pasakyti, kad šios Civilinio kodekso normos, numatančios asmens apsisprendimo laisvę, neatitinka Konstitucijos?
Antra, Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo rengėjai kaip tik ir įgyvendina Konstitucinio Teismo argumentą, kad turi būti ginami santuokos neįregistravusių asmenų ir jų vaikų, taip pat vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), interesai: Konstitucijos pakeitime patikslinama, kad šeima suprantama ne tik susituokusių vyro ir moters sąjunga, bet ir motinystės ir tėvystės santykiai.
Suprantama, kad tokios šeimos sampratos priešininkai lies krokodilo ašaras, kad kas tada bus seneliai, auginantys anūkus, broliai ir seserys, priglaudę be tėvų likusius sūnėnus ir dukterėčias? Juk žmonės vadins juos šeima?
Tegul vadina. Ir susiklausęs nedidelis darbo kolektyvas neretai save pavadina „kaip viena šeima“, tačiau nė vienas iš šių socialinių darinių nėra šeima Konstitucijos prasme. Konstitucinė šeimos doktrina reiškia, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, turi būti saugoma ir globojama valstybės. Vaikas, likęs be tėvų, globojamas kitų asmenų, šeimynos ar kitos globos įstaigos, taip pat turi būti saugomas ir globojamas valstybės, kad galėtų augti ir ugdytis, kaip ir šeimose augantys vaikai. Tačiau vien vaiko atėjimas į kitą šeimą, šeimyną, globos namus ar panašiai, nepadaro šio socialinio junginio šeima Konstitucijos prasme. Kitaip traktuojant prieitume prie situacijos ad absurdum.
Taigi, jeigu kam neaišku, ką galvoje turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos leidėjas, priimdamas 38 straipsnį, būtina jį patikslinti, kad būtų išgryninta tikroji šio straipsnio prasmė.
