Pasaulio istorijoje advokatų dalyvavimas valstybės valdyme dažniausiai yra vertinamas kaip vienas iš sėkmingos politikos veiksnių. Sugebantis laimėti bylą teisme, sugebės laimėti naudingą valstybei rezultatą ir politikoje.
Stasys Šedbaras
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Romos teisme, demonstruodamas oratorinius sugebėjimus, ne vieną bylą laimėjo Gajus Julius Cezaris, vėliau pradėjęs romėnų visuomenės ir valstybės reformą, tapęs vienu žymiausių pasaulyje politiku ir valstybės vadovu.

Advokatas Abraomas Linkolnas (Abraham Lincoln), tapęs 16-uoju JAV prezidentu (1860–1864; 1864–1864), sėkmingai valdė šalį vienos iš sudėtingiausių vidinės krizės – JAV pilietinio karo metu, sugebėdamas išsaugoti šalį ir panaikinti vergovę. Šiandien mokslininkų ir istorikų jis laikomas vienu geriausių JAV prezidentų.

Tai tik du pavyzdžiai iš daugybės, neišskiriant Lietuvos, kurios Nepriklausomybės istorija ne kartą buvo nutraukta ir vėl sugebėdavo atgimti. Tą stebuklingą veiksmą sukurdavo pilietiškai nusiteikę konkretūs žmonės. Šįkart kalbėsiu apie advokatus politikus, gyvenusius ir veikusius prieškario Lietuvoje.

Advokatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

Lietuvos (ne vien lietuvių) advokatų indėlis į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 m. buvo didžiulis. Tai ir dalis Lietuvos (Valstybės) tarybos, ir Vasario 16-osios Akto signatarų, ir Ministrai Pirmininkai, ir vidaus reikalų bei teisingumo ministrai, kiti žymūs veikėjai. Tai kas gi buvo asmenys, kurie, prieš tapdami politikais, vertėsi advokato praktika?

Iš dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų prieš tai tik du vertėsi advokato praktika. Tai Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius, o Mykolas Biržiška dirbo advokato padėjėju.

Jonas Vileišis 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. 1900 m., grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokato praktika. 1917–1920 m. buvo Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys. Jis vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai.

J. Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis.

Tačiau 1918 m. vasario 16 d. visi 20 Lietuvos Tarybos narių balsavo už grįžusiųjų – J. Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.

Nors J. Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje Vyriausybėje, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. 1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos Mykolo Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru.

Antroji Vyriausybė išsilaikė iki 1919 m. kovo 12 d. Ketvirtajame M. Sleževičiaus ministrų kabinete ėjo finansų ministro pareigas. 1922 m. J. Vileišis išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. I Seime su Aleksandru Stulginskiu pretendavo į Respublikos Prezidento postą. Vėliau buvo Kauno burmistras (1921 09 30 – 1931 07 02).

Respublikos prezidento aktu nuo 1933 m. vasario 1 d. paskirtas Valstybės Tarybos nariu. J. Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas 1934 m. rugsėjo 8 d.

Lietuvos teisininkų draugija 1940 m. sausio 27 d. išrinko J. Vileišį savo garbės nariu.

Kitas advokatas, pasirašęs Vasario 16-osios Aktą, Stanislovas Narutavičius, 1882 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1904 m. įsikūrė Brėvikių dvare. Iki 1908 m. vertėsi advokato praktika. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Vilniaus konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą. Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 13 d.

Šio politiko biografija – išskirtinė. Stanislovo Narutavičiaus tėvas, Jonas Narutavičius, buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. Jaunesnysis brolis Gabrielius (1865–1922) tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, tačiau šias pareigas ėjo vos kelias dienas – buvo nušautas.

Mykolas Biržiška buvo kilęs iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės. 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Baigęs studijas, nuo 1907 m. dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, vėliau – Vilniaus žemės banke. 1917 m. buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių. Jos metu išrinktas į Lietuvos Tarybą. Mykolo Sleževičiaus II Ministrų kabinete jam buvo pasiūlytos švietimo ministro pareigos, todėl jis ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą.

Kiti žymūs prieškario advokatai

Vasario 16-osios aktas buvo tvirtas teisinis pagrindas kurti Lietuvos valstybę. Ką nuveikė nuo 1918 iki 1940 metų okupacijos ir kas tokie buvo anuomet gyvenę žymiausieji advokatai?

Petras Leonas baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą, įgydamas teisės kandidato laipsnį. Nuo 1906 m. Kaune dirbo prisiekusiuoju advokatu. Sugrįžęs į Nepriklausomą Lietuvą nuo 1918 m. lapkričio 11 d. ėjo pirmojo Lietuvos teisingumo ministro pareigas (iki 1919 m. kovo 5 d.), nuo 1919 m. balandžio 12 d. iki spalio 2 d. – vidaus reikalų ministras. 1919 m. spalio mėnesį grįžo prie įprastos advokato veiklos, beveik 15 metų (1926–1938) buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas. P.Leonas yra vienas iš Lietuvos teisininkų draugijos steigėjų, 1920–1921 m. buvo jos pirmininkas. Vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams buvo Vyriausiosios Steigiamojo Seimo rinkimų komisijos pirmininkas. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas, 1932 m. rugsėjo 25 d. jam buvo suteiktas VDU Garbės daktaro laipsnis.

Vladas Stašinskas 1902 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą, 1902–1906 m. dirbo advokato padėjėju, vėliau vertėsi advokato praktika Kaune. 1906–1907 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Rusijos II Valstybės Dūmoje. 1918 m. lapkričio 11 d. – 1918 m. gruodžio 26 d. pirmojoje Vyriausybėje ėjo vidaus reikalų ministro pareigas, vėliau advokatavo Kaune, buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas (1920–1926 m.). Nuo 1930 m. birželio iki 1938 m. rugsėjo – Lietuvos banko valdytojas. Nuo 1938 m. spalio 1d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. – Lietuvos teisingumo ministras.

Mykolas Sleževičius 1902–1907 m. studijavo teisę Odesos universitete. Nuo apytikriai 1912 m. dirbo advokatu Vilniuje, dėl karo pasitraukė į Rusiją. 1918 m. gruodžio 19 d. grįžo į Lietuvą. 1918 m. gruodžio 26 d. –1919 m. kovo 11 d. buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės, II ministrų kabineto, 1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 6 d. – IV ministrų kabineto ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Vėliau tapo Steigiamojo Seimo atstovu (1920 05 15 – 1922 11 13), išrinktas II (Kauno) apygardoje. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai. I Seimo (1922 11 13 – 1923 03 13), II Seimo (1923 06 05 – 1926 06 02), III Seimo (1926 06 02 – 1927 04 12) atstovas, XIII kabineto (1926 06 15 – 1926 12 17) ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, pasirašė 1926 m. Lietuvos – TSRS nepuolimo sutartį. Po gruodžio 17 d. perversmo atsistatydino. 1939 m. buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas.

Antanas Tumėnas buvo uždaro būdo, jautrus vaikas, be to – mikčiojo. 1909 m. baigęs Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, šią ydą iš dalies įveikė. Tiesa, visam gyvenimui liko lėtas kalbos tempas ir ilgos pauzės, tačiau A. Tumėnui tai netrukdė tapti geru advokatu, dėstyti universitete, užsiimti visuomenine veikla ir kopti į politines aukštumas. Baigęs studijas keletą mėnesių dirbo advokato Petro Leono padėjėju, o 1910 m. pavasarį paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu. Per karą pasitraukė į Rusiją, o 1918 m. grįžo į Lietuvą, buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. I Seimo ir II Seimo atstovas, II Seimo pirmininkas (iki 1923 07 10). Ernesto Galvanausko IX ministrų kabinete (1923 06 29 – 1924 06 18) ir Vytauto Petrulio XI ministrų kabinete (1925 02 04 – 1925 11 25) – teisingumo ministras. X ministrų kabineto (1924 06 18-1925 02 04) ministras pirmininkas ir teisingumo ministras, o iki 1924 07 08 – ir vidaus reikalų ministerijos valdytojas. Tuo pat periodu, kai netrukdė valstybės reikalai, vertėsi advokato praktika.

Antanas Merkys studijavo teisę Tartu universitete. 1918 m. baigė Kijevo universiteto Teisės fakultetą. Buvo krašto apsaugos ministras trijuose kabinetuose – Prano Dovydaičio (1919 03 12 – 1919 04 12), Mykolo Sleževičiaus (1919 04 12 – 1919 08 21), Augustino Voldemaro (1926 12 17 – 1927 08 09). Įsteigė Varnių koncentracijos stovyklą. 1927–1932 m. buvo Klaipėdos gubernatorius, vėliau advokatas. 1936–1940 m. Seimo narys. Paskutinis Lietuvos ministras pirmininkas (1939 11 21 – 1940 06 17). Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 06 15 – 1940 06 17).

Stasys Šilingas paveldėjo grafų titulą; už dalyvavimą 1863 m. sukilime caro įsaku jo seneliui Stanislovui Šilingui, ištremiant 1864 m. į Sibirą, titulas „sumažintas“ iki baronų. S. Šilingas 1912 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir grįžo į Lietuvą. 1918 m. Lietuvos Valstybės tarybos narys ir prezidiumo vicepirmininkas, 1919–1920 m., 1928–1938 m. – pirmininkas. 1918 m. gruodžio 26 d., pačiu kritiškiausiu valstybei metu, paskyrė II ministrų kabinetą, vadovaujamą Mykolo Sleževičiaus. 1920–1926 m. advokatavo Kaune. I Seimo, II Seimo Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas. Po 1926 m. valstybės perversmo paskirtas teisingumo ministru XIV Augustino Voldemaro Ministrų kabinete (1926 12 17 – 1929 09 23), XVI Juozo Tūbelio (1934 06 12 – 1935 03 06) ir XVII Juozo Tūbelio (1935 09 06 – 1938 03 24) Ministrų kabinetuose – teisingumo ministras.

Kazys Šalkauskis 1912 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1912–1915 m. dirbo advokatu Samarkande (Uzbekija). 1918–1920 m. – Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos reikalų valdytojas, ministro pavaduotojas. 1919–1960 m. dirbo advokatu.

Antanas Sugintas 1916 m. baigė teisę Petrogrado universitete, 1924 m. baigė Lietuvos universiteto Teisių fakultetą. 1924–1944 m. advokatavo Kaune. I, II, III Seimų atstovas. Nuo 1917 m. priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungai, nuo 1918 m. – Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partijai.

Rapolas Skipitis 1909–1910 m. Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau baigė teisės studijas Teisės fakultete 1916 m. Nuo 1920 m. birželio iki 1922 m. vasario – Lietuvos vidaus reikalų ministras. 1922–1940 m. dirbo prisiekusiuoju advokatu, 1932–1940 m. buvo Advokatų tarybos narys. 1923 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, jos atstovas II Seime, 1926 m. Ūkininkų partijos atstovas III Seime.

Kazimieras Venclauskis 1903 m. baigė Dorpato universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1908 m. – advokatas Šiauliuose. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Seime priklausė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijai. I ir II Seimų atstovas.

Simonas Rozenbaumas 1887 m. baigė Novorosijsko universiteto Teisės fakultetą ir dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju, advokatu Minske. Nuo 1918 m. pabaigos – Lietuvos Valstybės Tarybos narys. Pirmosios Lietuvos Vyriausybės (1919 m.) užsienio reikalų viceministras. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje. Priklausė žydų frakcijai. II Seimo atstovas. IX E. Galvanausko ministrų kabinete (1923 06 – 1924 02 12) buvo ministras be portfelio žydų reikalams.

Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė 1917 m. baigė Peterburgo universitetą, 1918 m. grįžo į Lietuvą, be atlyginimo advokatavo politinėse bylose, 1921–1961 m. – advokatė Kaune. 1922–1927 m. – Lietuvos Seimų atstovė.

Vladas Požela, Izoldos Požėlaitės-Davis tėvas, Karolio Poželos brolis, Juro Poželos dėdė. 1917 m. baigė Maskvos universitetą. 1917 m. advokatavo Maskvoje, tapo prisiekusiuoju advokatu, 1919 m. sausį pasitraukė į Kauną, kur dirbo prisiekusiuoju advokatu. Buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje, priklausė LSDP frakcijai, taip pat buvo I Seimo atstovas. LSDP ir valstiečių liaudininkų koalicinio XIII Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete (1926 06 15-1926 12 17) – vidaus reikalų ministras. Po 1926 m. valstybės perversmo atsidėjo advokato darbui. 1940 m. buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas.

Mečys Markauskas 1917 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1920–1922 m. advokatavo Marijampolėje. I ir II Seimų narys. Iš Seimo pasitraukė 1925 m. spalio 2 d., Šiauliuose perėmęs mirusio advokato Stasio Lukauskio bylas. Nuo 1925 m. advokato Kazimiero Venclauskio padėjėjas. 1929–1948 m. advokatavo Šiauliuose.

Adolfas Grajevskis (lenk. Adolf Grajewski) buvo kilęs iš dvarininkų šeimos. 1896 m. įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą, vėliau perėjo į Teisės fakultetą, kurį baigė 1902 m., nuo 1905 m. vertėsi advokato praktika Kaune, Tauragėje. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje. Priklausė Seimo lenkų frakcijai. Pasibaigus Seimo kadencijai, vertėsi advokato praktika Tauragėje.

Naftalis Fridmanas, gavęs medalį už mokslinį darbą, baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, įgijo teisės kandidato laipsnį. 1888–1907 m. advokatavo Panevėžyje. Per karą pasitraukė į Rusiją, 1918 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Buvo Seimo sekretorius, Žydų frakcijos narys.

Ozeris Finkelšteinas 1888 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1889–1905 m. buvo prisiekusiojo advokato padėjėjas Kaune. Po pasitraukimo į Rusiją 1918 m. grįžo į Lietuvą, Kaune vertės advokato praktika, buvo advokatų tarybos vicepirmininkas. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje. Priklausė žydų frakcijai. Taip pat buvo II ir III Seimų atstovas.

Antanas Tamošaitis 1925 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 m. prisiekusiojo advokato padėjėjas, advokatas Jurbarke. Buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. XXI Antano Merkio ministrų kabineto (1939 11 21 – 1940 06 17) teisingumo ministras. 1940 m. birželio 14-15 d. paskutiniame posėdyje Prezidentūroje ragino pareikšti protestą dėl SSRS ultimatumo.

Aktyvumas ir pranašumas

Praėjus devyniasdešimt šešeriems metams po Nepriklausomybės Akto pasirašymo dienos, trumpai susipažinus su anuometiniais advokatais-politikais, galime teigti, jog šios profesijos atstovai pasižymėjo aktyviu dalyvavimu visuomeninėje ir politinėje veikloje įvairiais istorijos laikotarpiais, ir tai nė kiek nekeista – teisininkai-praktikai geriau nei kitų profesijų atstovai sugeba įvertinti ir modeliuoti, koks teisinio reguliavimo mechanizmas daro esminį poveikį žmonių santykiams, valstybės valdymui, pagrįstai prognozuoti, kurios teisinės normos veiks, o kurios liks tik popieriuje.

Deja, to negalėtume pasakyti apie šių laikų advokatus. Iš 124 Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų 16 buvo teisininkai ir tik 6 iš jų advokatai. 1992 -1996 Seime teisininkų liko septyni, iš jų trys – advokatai. Dabartiniame Seime teisininkų iš viso turime net penkiolika, bet tik du iš jų – advokatai. Gal būt tokį advokatų pasirinkimą lemia griežtas kitõs Seimo nario veiklos ribojimas.

ES šalyse galimybė dalyvauti politiniuose procesuose yra reglamentuojama įvairiai. Pavyzdžiui, Austrijos, Belgijos, Čekijos, Lenkijos, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos parlamentų nariams iš esmės nedraudžiama eiti tam tikrų kitų pareigų ar užsiimti kita veikla, taip pat ir atlygintina, išskyrus konstitucijoje ir įstatymuose nurodytus atvejus. Paprastai tose šalyse parlamento nariams, kurie pagal profesiją yra teisininkai, draudžiama atstovauti bylose prieš valstybę, valstybines įmones, kitus valstybinius subjektus.

Parlamento nariai dažniausiai negali leisti naudoti jų vardo komercinėje, finansinėje, pramonės reklamoje. Įdomus yra Vokietijos teisinis reguliavimas: Bundestago nariai, kurie kaip advokatai atlygintinai teisme ar kitur atstovauja valstybei ar federalinėms viešosioms įstaigoms, įmonėms ar fondams arba atstovauja kitų asmenų interesams bylose prieš valstybę ar federalines viešąsias įstaigas, įmones ar fondus, turi tai deklaruoti, jei gautas honoraras viršija Bundestago Pirmininko nustatytą dydį (3 tūkst. eurų).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gydytojas pasidalino kraupiomis nuotraukomis: šie žmonės netaisyklingai nešiojo akių lęšius N-18 (47)

Žmonėms, turintiems regos problemų, kontaktiniai lęšiai vietoj akini ų – labai patogi...

Po Prancūzijos veiksmų – nerimą keliantis signalas visam Rusijos elitui (56)

Rusijos laikraštyje „Vedomosti“ pasirodė pranešimas, kuriame komentuojamos Prancūzijos...

Orai: temperatūra šoks aukštyn, bet erzins lietus (5)

Savaitei baigiantis į šalį sugrįš šiluma, vėl įsivyraus rudeniški orai . Tačiau prireiks...

Žaibiškas rinkėjų nusivylimas „valstiečiais“: kas mėnesį - po porą nemalonių sprendimų (470)

Buvusi Algirdo Butkevičiaus valdančioji koalicija ilgai išlaikė savo populiarumą, o dabartiniai...

Pamatę naujai įstatytas balkono duris nepatikėjo savo akimis (89)

Naujai įstatytos balkono durys įžiebė nemenką konfliktą. Šernų soduose gyvenanti klaipėdietė...

Progreso pasigendančio Jasikevičiaus kompromisas: aš pasiruošęs kentėti, jei bus pergalių (1)

Ketvirtadienio vakarą Eurolygos devinto turo rungtynėse Kauno „Žalgiris“ (5 pergalės/4...

Ulanovo karjeros šou Kaune nugramzdino Eurolygos autsaiderius neišvengė nuostolių (99)

Stebėdamas transliaciją iš Kauno, į Kosovą ketvirtadienį atvykusios Lietuvos krepšinio...

Per vakarienę Kosove Adomaitis paskelbė rinktinės dvyliktuką specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos (22)

Ketvirtadienio vakarą tiesioginiu skrydžiu iš Palangos Lietuvos rinktinė pasiekė Kosovo sostinę...

Areštinėje – nepilnamečio savižudybė: sudaužyto likimo atomazga (217)

Lietuva skaudžiai moka už klaidas, kurias padarė vienišus vaikus sugrūsdama į globos namus, kur...

Italų žurnalistai „rado“ sensaciją: kruvinų žudynių istorijoje - lietuvių snaiperių pėdsakai (1331)

Kas iš tikrųjų įvyko 2014-ųjų vasarį Kijeve, kai į Maidano protestuotojus pasipylė...