Vyravo nuomonė, kad KU neturi siekti pelno, o tik tenkinti savo narių minimalius finansavimosi poreikius. Ilgainiui ši nuomonė keitėsi, bet ne tiek, kad iš esmės keistųsi KU valdymo tikslas.

Vadinasi, plėtra buvo įmanoma tik priimant naujus narius ar steigiantis naujoms KU. Akivaizdu, kad ji labai ribota. Tarp KU vyravo nenoras jungtis bei konsoliduotis. Nesulaukė KU judėjimas ir rimtesnės valstybės paramos. Taigi smulkios neefektyvios, neretai ir netinkamai valdomos bei nepakankamai kapitalizuotos KU neturėjo jokių galimybių užimti bent kiek svarbesnę vietą Lietuvos finansų sistemoje.

Kita vertus, KU šalyse, kuriose jos užima didelę rinkos dalį, pasiekė garbingą brandos amžių. Štai Vokietijoje jos baigia skaičiuoti antrą šimtmetį, Kanados Desjardins kredito unijų sistema, davusi postūmį jų paplitimui visoje Amerikoje, susikūrė 1900 metais, Austrijoje ir Nyderlanduose jau irgi paminėjo 100 metų jubiliejų. Vadinasi, galėjome tikėtis, kad eidamos konsolidacijos ir efektyvumo didinimo keliu, KU ir Lietuvoje galėtų tapti pakankamai reikšmingu finansų rinkos dalyviu.

Gerais norais buvo grįsta ir jau prie pabaigos einanti KU reforma. Pernai vasarą priimti Centrinės KU ir KU įstatymai turėjo sudaryti palankias sąlygas KU konsoliduotis ir stiprėti. Deja, iš pradžių vyravusi akivaizdi nuostata apjungti visas KU į vieną Centrinę kredito uniją (CKU), kuriai pritarė Lietuvos bankas (LB) ir Vyriausybė, dėl interesų priešpriešos ir kitokių peripetijų Seime priimant įstatymus, apsivertė aukštyn kojomis, leidus steigtis kelioms CKU, kurių kiekvienai užtenka turėti tik 5 KU.

Minėtieji įstatymai numato, kad kiekvienoje CKU apsijungę KU turi vykdyti mokumo užtikrinimo sistemos reikalavimus, t.y. jos solidariai atsakingos savo kreditoriams, dėl ko CKU, tampančioms šios mokumo užtikrinimo sistemos šeimininkais, įstatymų leidėjas suteikė dideles priežiūros sprendimų teises. Vadinasi, atsitiko taip, kad užuot sustiprinęs ir sutelkęs KU, Seimas jas dar labiau suskaldė, sujaukė atskirų KU veiklos perspektyvas ir į visą įleido sistemą finansų krizės virusą.

Iš tikrųjų, KU, pasirinkdama, į kurią CKU stoti, pirmiausia atkreips dėmesį į pastarosios priežiūros griežtumą ir neabejotinai pasirinks liberalesnę, nors visi suprantame, kad finansų sistemos stabilumo požiūriu tai yra visiškai neleistina. Turbūt bankams irgi patiktų, kad šalia jau esančio LB atsirastų LB II, su šypsena kviečiantis bankus pas save ir siūlydamas jiems didesnę laisvę. Ir kelių ereliai mielai turėtų pasirinkimo galimybę, jei keliuose patruliuotų keli policininkai, “konkuruodami” siūlomų baudų dydžiu.

Dar daugiau, KU sektoriui susiskaldžius į nedideles CKU, turinčias vos keletą ar keliolika narių, išaugtų kiekvienos KU reikšmė, o kartu ir noras bei galimybės (tame tarpe ir korupcinės) “susitarti” dėl švelnesnės priežiūros.

Praėjusi finansų krizė parodė, kad taip vadinamas priežiūrinis arbitražas ir priežiūrinė “konkurencija” lėmė ryškų bendro finansų rinkų priežiūros lygio kritimą ir buvo viena esminių jos priežasčių, tačiau, matyt, ne visi iš to pasimokė.

Ir tai dar ne visos fragmentacijos bėdos. Nesunku suprasti, kad kuo mažesnis CKU narių skaičius, tuo mažesnės galimybės joms viena kitą gelbėti, ypač jei finansinių sunkumų turi gana didelė KU. LB reformos pradžioje atliko tyrimą, kuriame nustatė, kad tvariam finansiniam stabilumui užtikrinti CKU turi turėti bent 18 – 20 maždaug vienodo finansinio pajėgumo KU. Nepaisant to, net ir šita nuostata buvo beviltiškai devalvuota iki 5.

Be to, galimybė rinktis CKU jau dabar transformuojasi į galimybę atsiskirti “elitui” ir “plebėjams” ir tai vyktų nuolat, gyvenant “pasirengimo bėgti” būsenoje. Iš tikrųjų, mokumo užtikrinimo arba dar kitaip – kryžminių garantijų sistema, reiškia, kad sunkumų patyrusiai KU į pagalbą privalo skubėti visos KU su visais savo ištekliais. Suprantama, yra riziką ribojantys normatyvai, kuriuos visos KU privalo vykdyti, stodamos į CKU, ji netgi gali tuos reikalavimus kažkiek sugriežtinti.

Akivaizdu, kad ne visos jų bus finansiškai nepriekaištingos, tačiau kooperacijos principas sako: jei jau susėdai į vieną valtį, - būk malonus kartu irkluoti. Čia naudingas būtų ir kitas – bankinis pavyzdys. Europos bankų sąjunga apjungė visus didžiausius Europos bankus, sudarydama bendrą jų gelbėjimo fondą ir numatydama priemones, kaip bankai turės gelbėtis, kuriam nors iš jų tapus nemokiu. Jie taip pat ne visi vienodai patikimi, tačiau niekam neatėjo į galvą leisti jiems rinktis būti sąjungoje ar ne.

Šia įstatymo spraga netruko pasinaudoti kai kurios stiprios KU, ypatingos skubos tvarka kuriančios savo taip vadinamą jungtinę CKU. Jos lyderiai net ir neslepia, kad jų tikslas yra pabėgti nuo silpnesnių ir užsitikrinti sau ramų gyvenimą. Taigi, kaip ir reikėjo tikėtis, formuojasi “elitas”. Palyginimui peršasi “socialinis” scenarijus: gal tiems 20 proc. turtingųjų, kurie vis dar kažkiek mokesčių sumoka, būtų naudinga sukurti savo uždarą visuomenę ir visai atsiriboti nuo “liaudies”, kuri galėtų verstis kaip išmano? Bet į viduramžius turbūt nebegrįšime.

Kita vertus, dabar veikianti LCKU su visa savo KU sistema yra sustabarėjusi, nesugebanti pasiūlyti šiuolaikiškų produktų bei technologijų ir pralaimi konkurencinę kovą su bankais ir kitomis finansų įstaigomis. Todėl naujos, save pristatančios kaip pažangios ir veržlios CKU formavimasis gali teigiamai supurtyti ir priversti pabusti iš letargo miego visas KU. Aš ne už LCKU ar JCKU, ar už dar kokią nors kitą CKU. Esu už vieną, visiems priimtiną ir tvirtą CKU. Visos KU turi susėsti, išklausyti visų esančių ar būsimų CKU siūlomų veiklos modelių ir principų ir, padedant LB, pasirinkti vieną. Priešingu atveju KU sistema toliau skaldysis ir anksčiau ar vėliau joje galime sulaukti dar vienos krizės.