Su Marijonu būtų sunku ginčytis, jei būtume vengrai, latviai, lenkai ar rusai, nes tiek Budapeštas, Ryga, Varšuva ir Maskva, kaip juodosios skylės, savo dydžiu ir trauka jau sutraukė visą potencialą iš likusių regionų. Tačiau Lietuvoje, dėka prof. Kazio Šešelgio, 1964 m. sugalvotos ir gana sėkmingai įgyvendintos tolygaus Lietuvos apgyvendinimo strategijos su decentralizuotų pramonių regioninių centrų struktūra, turime gana subalansuotą Lietuvos žemėlapį.
Marijonas yra teisus ir dėl kito – politikai Lietuvoje niekada garsiai neprašneks apie regionų evakuaciją į miestus. Nebent tai būtų nedemokratinės valstybės, kaip pavyzdžiui Kinija – 2014 m. paskelbusi planą iki 2025 m. perkraustyti 250 milijonų kaimiečių į miestus. Tuo tarpu nuo pat Prancūzijos revoliucijos Europos politikoje gyva kita tradicija – asmens lygiavertiškumas kitam asmeniui, demokratija ir solidarumas. Per 13 metų Europos Sąjungoje turėjome išmokti šią europinę moralinę pamoką ir pajusti ją praktiškai. Milijardiniai ES sanglaudos fondai pumpuojami į Lietuvą iš Europos donorių tam, kad mes gerovę galėtume susikurti čia, o ne emigruodami į Vakarų Europą. Sanglaudos politika vykdoma, norint išlyginti skirtumus Europoje tam, kad visi turėtų galimybę pasisekimui, nepaisant savo gyvenamos vietos. Atsukti nugarą Lietuvos regionams reikštų pripažinti savo savanaudiškumą ir neišmoktas pamokas.
Atsukti nugarą Lietuvos regionams būtų ir politinė savižudybė. Politikai prekiauja viltimis ir būtent šie rinkimai buvo išskirtinai prekyba viltimis apie regiono atsitiesimą. Viltį regionams šįkart sėkmingai įžiebė „regioniniai“ valstiečiai. Netruko metai ir Marijono žodžiai duria žaizdon – nepaisant pažadų, centralizacijos mastas Lietuvoje tik paspartėjo.
Tad, ką daryti, kad Marijonas nebūtų teisus dėl Lietuvos kaimo mirties? Jei rinkiminiu laikotarpiu politika buvo prekyba viltimis ir idėjomis, tai šiandien išrinktiesiems Seimo ir Vyriausybės nariams politika yra kasdienių pasirinkimų metas. Kiekvienas politinis sprendimas prisideda prie regionų klestėjimo arba stagnacijos, štai bent 8 pasirinkimai šį rudenį, kurie išpildytų arba paneigtų Marijono prognozes.
Gruodžio 1 d. Vyriausybė Seimui pateiks Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos projektą. Ar Lietuva liks 2 universitetinių miestų valstybė? Ar aukštojo mokslo tinklo pertvarka taps Aukštaitijos, Vakarų ir Pietų Lietuvos regionų katalizatoriumi? Nebus aukštojo mokslo regionuose – nebus ir jaunimo. Nebus jaunimo – nebus ir ateities. Nekantriai laukiame plano.
Situaciją švietime gelbėja Prezidentė, dirbdama už Švietimo ministrę ir šį rudenį Seimui pateikdama visiškai naują profesinio ugdymo reformą. Jei jai bus pritarta, regioniniai darbdaviai turės žymiai didesnę įtaką profesinėms mokykloms. Dėka pameistrystės praktikos įteisinimo, mokinys galės dirbti jau nuo pirmų dienų. Tai bus gyvas oro gurkšnis regionų darbdaviams ir pagal specialybę darbo nerandantiems regionų gyventojams.
Šviesiu vilties blyksniu tapo, šį rudenį Seimą ir savivaldybes pasiekusi, Vidaus reikalų ministerijos Baltoji Knyga, kalbanti apie naujas galias, funkcijas ir daugiau pasitikėjimo iš centrinės valdžios Lietuvos savivaldybėmis ir regionais. Tiesa, ten vis dar trūksta ambicijos Lietuvoje sukurti europietišką savivaldą, atsparią centrinės valdžios diktatui. Tačiau lygiagrečiai šį rudenį Seimą pasiekę ir valstybės tarnybos, biudžeto rodiklių ir regioninės plėtros įstatymo projektai rodo, kad net ir Baltojoje knygoje koduojamas valdžios decentralizavimas netampa realybe.
Lietuvoje dirba beveik 62 000 valstybės tarnautojų – iš jų 33 000 Vilniaus, 8 000 Kauno, ir tik 1 500 – Telšių apskrityje. Šį rudenį Seimui Vyriausybė pateiks naują valstybės tarnybos įstatymą. Ar jis paskleis biurokratus po Lietuvą? Ar bus paimtas pavyzdys Danijos Vyriausybės, kuri 10 proc. Kopenhagos biurokratų perkrausto į 38 savivaldybes regionuose? Kol kas net nesimato jokios ambicijos tai daryti nei rudenį svarstomame valstybinės tarnybos įstatyme, nei regioninės plėtros įstatymo korekcijoje.
Tuo tarpu vien per šį rudenį planuojama centralizuoti kelių direkcijas, geležinkelių, laivybos ir geležinkelių inspekcijas, regioninius aplinkos apsaugos departamentus, saugomų teritorijų administracijas, eilę regioninių sveikatos įstaigų. Mažinti išpampusį biudžetinį sektorių būtina ir dėl efektyvumo, kompetencijos ir dėl itin žemų valstybės tarnybos uždarbių. Bet kodėl centrinės būstinės turi būti tik Vilniuje?
2018 biudžeto projektas pateiktas Seimui. Viltį regionų atgaivinimui pardavę valstiečiai savo pirmajame biudžete išlaikė postsovietinėms valstybėms tipišką perskirstymo proporciją. Vos kas septintą eurą, o tiksliau, tik 1,8 iš 11,4 milijardų eurų visų viešųjų išlaidų paskirstys savivaldybės. Nulenkę galvas Lietuvos savivaldybių vadovai ir toliau kursuos pas reikšmingus Vilniaus biurokratus, nuo kurių parašo priklausys vieno ar kito projekto finansavimas regionuose. Lietuva ir kitąmet išliks labai rytietiška ir labai centralizuota. O juk žadėta buvo kitaip.
Rinkimuose žadėję ir po rinkimų 71.7. punktu į Vyriausybės programą įsirašiusi tikslą „Suteiksime savivaldybėms teisę disponuoti valstybine žeme. Žemė – esminis instrumentas, galintis paskatinti verslo investicijas, todėl savivaldybėms, kaip valdžios lygmeniui, esančiam arčiausiai kiekvieno piliečio, turi būti užtikrinta galimybė išnaudoti šį instrumentą vietos plėtrai skatinti“. Vyriausybė šį rudenį persigalvojo ir žemės planavimo savivaldybėms nebeatiduos. Atsakymą „Kodėl?“ žino tik profesionalai.
Galiausiai, Seimo kontrolę perėmus stambiausiam Lietuvos žemvaldžiui, šį rudenį Seime bus priimti Žemės ir Žemės pardavimo saugiklių įstatymai, kurie ir toliau išsaugos oligarchinę ir monopolinę prieigą prie žemės sklypų rinkos didiesiems žemvaldžiams. Europoje provincija gyva dėka daug mažų ir vidutinių ūkių. Tuo tarpu Lietuva turi stambiausius Europos ūkininkus ir tai pamažu tampa kaimo plėtros problema. Naivu tikėtis, jog 300 kvadratinių kilometrų dirbamos žemės valdantis didžiausios frakcijos pirmininkas diktuos kitą politiką.
Diskusijose apie urėdijų centralizavimo reformą Aplinkos ministras Kęstutis Navickas buvo teisus, kad ne urėdijų reforma turi gelbėti regionus, o kiti sprendimai. Tokias centralizacijos iniciatyvas turi amortizuoti regionų stiprinimo iniciatyvos. Tačiau viltis apie regionų atsigavimą miršta su kiekvienu prastu pasirinkimu Seime. O juk aukštojo ir profesinio mokslo reformos galėtų tapti regionų atsigavimo platformomis. Galėtume kurti ne vasališką rytietišką, o savarankišką europietišką savivaldą, kuriai atiduotume didelę dalį centrinės valdžios perskirstomų finansų ir vykdomų funkcijų. Paskleisdami biurokratines darbo vietas regionuose, kvalifikuotas ir „kostiumuotas“ darbo vietas kurtume ne tik sostinėje. Tai būtų priežastis ten grįžti ir išsilavinusiam jaunimui.
Regionų nelaimei, Marijonas visgi, turbūt, teisus. Viltį pardavę valstiečiai neišsigins jos, bet tyliai elgsis atvirkščiai – kaip Rytuose, ne kaip Vakarų Europoje. Kol kas įvarčiai spardomi beveik sausai – tik į regionų vartus.