R.Vanagaitė. Pasmerktųjų ministerija: steigti ar ne?

Jeigu vienišas senas žmogus išrašomas iš Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, apie jį, manytina, ligoninės socialinis darbuotojas praneša miesto Socialinės paramos centrui – perimkite, įtraukite į įskaitą, globokite. Juk socialinės paramos centrai gauna milijonus, vien Vilniuje – 4 milijonai per metus. Bet socialinis darbuotojas nepraneša. Nes nežino, kad žmogus vienišas? Nežino, kad išrašomas? Nežino socialinės paramos centro telefono, adreso, elektroninio pašto? O gal šios veiklos aprašo nėra?

Jeigu vienišas senas žmogus išrašomas iš ligoninės, informacija apie tai turėtų būti persiųsta jo šeimos gydytojui – tam, kuris išrašė nukreipimą į ligoninę. Nepersiunčiama. Išrašas atduodamas žmogui į rankas. O jei jis vienišas, nesusivokiantis, informacija apie tai, kad žmogui reikia tęstinio gydymo ar kitos medicininės pagalbos šeimos gydytojo nepasiekia. Paaiškinimas paprastas: ligoninei nėra kada, o ir paštas brangiai kainuoja. Ir aprašo, kaip tai daryti, nėra.

Iš valstybės biudžeto vienišų žmonių GLOBAI namuose skiriama kosminė suma: 936 litai per mėnesį. Globa – tai buitinės paslaugos: valgio virimas, malkų skaldymas, skalbimas, mokesčių mokėjimas. Galima organizuoti net Dienos globos paslaugas, kur socialinis darbuotojas pas vienišą žmogų sėdi 8 valandas kasdien. Skalbia, plauna grindis, verda pietus, bendrauja. Bet per tas 8 valandas socialinis darbuotojas pagal GLOBOS veiksmų aprašą negali prisiliesti prie žmogaus – pasodinti, apversti, pakeisti sauskelnes. Nes tai jau – SLAUGA - medicininė paslauga , kuriai jis licencijos neturi. Net jei tuo metu per klaidą pas senolį užklystų SLAUGĄ teikiantis darbuotojas iš poliklinikos, GLOBĄ teikiantis darbuotojas ligonio pirštu nepalies, kad padėtų slaugytojui.

Apklausus Vilniaus gyventojus, šiuo metu gaunančius kelių valandų per dieną GLOBĄ, ar jiems nereikia visos dienos globos, gautas neigiamas atsakymas. Tūkstančiams Vilniaus gyventojų reikia SLAUGOS. Ir taip visoje Lietuvoje. SADM duomenimis, Lietuvoje 2010-aisiais gyveno 42 076 asmenys su sunkia negalia - t.y. turintys nuolatinės SLAUGOS poreikį. Kiekvienoje Vilniaus poliklinikoje registruota apie 300-400 namuose slaugomų žmonių. Tačiau SLAUGOS į namus nėra. Nėra, nes Sveikatos ministerija nustatė tokius įkainius, kad šių paslaugų poliklinikos negali teikti – nėra iš ko apmokėti, arba gali teikti kartą per mėnesį atrinktiems pacientams. Apversti ar perrišti žaizdas ne keliems šimtams, o tik keliolikai vieną kartą per 30 dienų. Absurdas.

Ne, ne absurdas. „Galima sakyti, kad mes šios paslaugos nefinansuojame“, - neoficialiai pasakė SAM atstovas. Ne absurdas, nes ministerija vadinasi Sveikatos, o šitie nepasveiks.
.
Tačiau judesiai buvo daromi. Kažkada. Prieš 4 metus, 2007-aisiais, dviejų ministrų - Sveikatos ir Socialinės apsaugos – bendru įsakymu Nr. V-558/A1-183 buvo patvirtintas „Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašas“. Šiuo aprašu nustatyta kad ir GLOBOS, ir SLAUGOS į namus paslaugas teiks viena komanda: slaugytojas ir socialinis darbuotojas. Vienas virs valgyti, kitas apvers, perriš žaizdas. Tačiau aprašas neveikia. Aprašas įtrauktas į ataskaitas su grifu „priemonė įvykdyta“ ir jau 4 metus guli stalčiuose su kitais aprašais. Ir gulės.

Juk dvi ministerijos, du lėšų šaltiniai. 936 lt per mėnesį apmokėti GLOBAI ir 40-60 lt per mėnesį apmokėti SLAUGAI (0,92 lt x 6,6 balo per metus vienam prisirašiusiam gyventojui). Kas mokėtų atlyginimą slaugytojui, kuris eis su socialiniu darbuotoju komandoje? Bet juk tai absurdas, nes pinigai – valstybės, t.y mūsų, tik sudėti į skirtingas kišenes – SADM ir PSDF. O dvi kišenės, žinia, niekaip nesikoordinuoja.

Ką daryti? Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centras ir Centro poliklinika nuo kitos savaitės pabandys įgyvendinti 2 mėnesių pilotinį projektą: pas SLAUGOS reikalingus, t.y. sunkią negalią turinčius žmones vienu metu eis ir slaugytoja, ir socialinis darbuotojas. Reiks pasodinti – pasodins dviese. Reiks pakeisti patalynę – pakeis dviese. Vienas perriš žaizdą, kitas išvirs valgyti. Pagal poreikį. Galingas projektas, ar ne?. Galingas ir tikriausiai trumpas, nes išbandžius šį modelį, lėšų klausimas vis vien neišsisprendžia.

GLOBAI SADM ir toliau skirs 936 lt per mėnesį, o SLAUGAI ligonių kasos - 40-60 lt per mėnesį. Kokiu būdu konsoliduoti skirtingų institucijų skiriamas valstybės lėšas? Kokiu būdu padėti dešimtims tūkstančių namuose slaugomų žmonių (juk įstaigose visoje Lietuvoje tik apie 10 000 vietų)? Net ir ne vienišų - juk pagalba reikalinga ir namuose įkalintiems jų artimiesiems.

Kuriuo keliu pagaliau eina Lietuvoje senų žmonių GLOBA ir SLAUGA – kuo ilgiau namuose ar kuo greičiau į instituciją? Kas atsakys? Kad neperspektyvi paslauga – aišku, o kuri paslauga valstybei yra pigesnė ? Kas skaičiavo? Kuri ministerija?

Yra du keliai šiai neperspektyviai, jau beviltiška tampančiai problemai spręsti. Kaip ir kitas beviltiškas sferas, senų žmonių GLOBĄ ir SLAUGĄ valstybė turėtų atiduoti savivaldai. Deleguoti ir funkcijas, ir lėšas. Ir SADM ir PSDF pinigus, bet kokią SLAUGĄ ir GLOBĄ - ir namuose, ir institucijoje. Savivaldybės prisidėtų savo lėšomis ir pačios suderintų kur, kam, ko ir už kiek labiausiai reikia.

Yra ir kitas kelias: neatiduodant jokių pinigų Lietuvoje įsteigti naują - Pasmerktųjų ministeriją, kuruojančią senų žmonių GLOBĄ ir SLAUGĄ. Kuruojančią – vadinasi kuriančią ataskaitas Europos sąjungai ir darbo vietas saviškiams. Tęstinumas garantuotas.