Konstitucijai prieštarauja visas valdymo ir „krepšelinio“ finansavimo modelis. Taigi, savigyra užsiimančio švietimo ir mokslo ministro išliaupsinta aukštojo mokslo reforma patyrė fiasco.
„Krepšelių“ reforma
Esminis nuo 2009 m. pradėtos aukštojo mokslo reformos bruožas – suteikti studijų „krepšelius“ geriausiai egzaminus išlaikiusiems moksleiviams. Likusieji, kurių rezultatai bent per plauką blogesni, už savo studijas aukštojoje mokykloje priversti mokėti visą studijų kainą. Mokesčio dydis – didžiulė Lietuvos gėda: statistikos agentūros Eurydice duomenimis pagal studijų kainos, kurią turi mokėti studentai, dydį Lietuva aplenkė visas Europos Sąjungos šalis, išskyrus Didžiąją Britaniją.
Konstitucija aiškiai apibrėžia, kad gerai besimokantys valstybinėse aukštosiose mokyklose turi mokytis nemokamai. Tuo tarpu „krepšeliai“ buvo suteikiami ne gerai besimokantiems, o gerai egzaminus išlaikiusiems. Jau nekalbant apie milžinišką socialinę neteisybę ir skriaudą tiems vaikams, kuriems šiek tiek, gal per vieną balą iš 100 nepasisekė gauti geresnį egzamino įvertinimą. Konstitucijai prieštarauja ir „krepšelių“ skyrimas nevalstybinėms aukštosioms mokykloms. Norimos studijų kokybės krepšeliai neatnešė.
Priešingai, vaikydamosi jų kai kurios aukštosios mokyklos ėmė dubliuoti studijų programas, dažnai tam neturėdamos nei išteklių, nei dėstytojų. Kitos pigina studijų išlaidas – kuo mažiau dėstytojas dirba su studentu, tuo studijos pigesnės. Bet ar turi naudos toks išsilavinimas? Konstitucinis teismas nurodė skubiai pakeisti įstatymo nuostatas.
Spjūvis į aukštųjų mokyklų autonomiją
Pripažintas antikonstituciniu ir kita svarbi įstatymo dalis – aukštųjų mokyklų valdymas. Dabar pagal naują įstatymą valdymas primena tiesiog bolševikinius principus: suformuojama „kišeninė“ aukštosios mokyklos taryba, į kurią ministras deleguoja sau patikimus atstovus. Jie ne tik renka rektorių, bet ir priima visus svarbiausius sprendimus dėl aukštųjų mokyklų. Tarkime, sugalvotų tokia taryba privatizacijai perduoti pastatus ar valstybės patikėtą žemę – teisiškai nebelieka jokių galimybių priešintis tokiam sprendimui.
Puikiai žinome, kad tokių sprendimų laukia būrys žemės savininkų, kurių žemės dabar priskirtos aukštųjų mokyklų mokomiesiems ūkiams, botanikos sodams.
Katalikų bažnyčia, talkinant Vyriausybės atstovams, netgi viešai bando atimti šv. Jonų bažnyčią iš Vilniaus universiteto. Kas būtų galėjęs sutrukdyti šiems sprendimams? Keli mažumą atstovaujantys aukštosios mokyklos tarybos nariai, kuriuos rinko bendruomenė? Tiesiog gėda matyti, kad pagal akademinės (pabrėžiu – akademinės) autonomijos lygį Europos universitetų asociacijos duomenimis nusiritome į priešpaskutinę vietą Europos Sąjungoje. Ne ką geresnis ir mūsų finansinis savarankiškumas – 19 vieta iš 28 šalių. Ir štai galutinis sprendimas – valdymo modelis, kada visus esminius klausimus sprendžia ministro „kišeninės tarybos“ prieštarauja Konstitucijai.
Ar atsistatydins ministerijos vadovybė ir įstatymą rengusieji teisininkai?
Konstitucinis teismas pareiškė, kad tie pareigūnai, kurie rengė Mokslo ir studijų įstatymą, aiškiai žinodami, kad jis prieštarauja Konstitucijai turi prisiimti atsakomybę. Kaltas ne tik ministras ar viceministrė, kurie tiesiog „stūmė“ antikonstitucinį įstatymą. Kalti ir tie, kurie dėjo savo parašus, kad šis įstatymas, neva, atitinka teisės aktus. Negi šie teisininkai ramiai sau dirbs Seimo kanceliarijoje, ministerijoje ar Vyriausybėje.
Manyčiau, kad jie turėtų nedelsiant atsistatydinti, jei pas juos liko nors krislelis garbės. Belieka pripažinti viena – niekada nereikia bandyti buldozerio principu priiminėti tokį svarbų įstatymą. Deja, dabartinė valdžia net nebando konsultuotis su specialistais, atsižvelgti į aukštųjų mokyklų bendruomenių nuomonę. Todėl ir jų kalėdinė dovana, kurią pateikė Konstitucinis teismas, yra tokia, kokios ir galima buvo tikėtis.