Neseniai paviešintas Europos Komisijos vertinimas rodo, kad skurdas šalyje siekia aukštumas, o sveikatos ir švietimo sistemos kokybė – žemumose. EK atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus teigimu, šalies moksleivių pasiekimai vis dar žemesni už ES vidurkį, o vaikams iš pažeidžiamų visuomenės grupių nėra sudaromos vienodos galimybės gauti visavertį ugdymą. Tad reali situacija rodo, kad valdančiųjų veiksmai padėties į gerą nepakeitė.
Mano akimis, vienintelis pastarųjų metų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) veiklos rezultatas – sukurtas chaosas. Nuo prailgintų mokslo metų tam nepritaikytose tvankiose mokyklose iki beprasmių tabelių, skirtų pateisinti Etatinio mokytojo darbo apmokėjimo prasmę. Prieš tai paskelbus apie „prestižinę mokytojo profesiją iki 2025-ųjų“ ir 95 milijonus švietimui.
Kyla klausimas, ar tas sukeltas balaganas kaip nors siejasi su pagrindiniu tikslu? Švietimo kokybe Lietuvoje? Diskusijose su mokytojais ir mokyklų vadovais nuolat tenka apgailestauti, kad tokio chaoso švietime per 30 metų dar nebuvo.
E. Jovaiša teigė: „Nė viena valdžia nepadarė to, ką per šiuos trejus metus koalicija padarė mokytojų padėčiai keisti. Pagaliau buvo suvienodinti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojų bei vidurinio ugdymo mokytojų atlyginimai. Tam reikėjo 6 milijonų eurų. Ar tai galima pavadinti nieko nedarymu?“. Toliau konstatuoja: „Gal kam nors etatinis apmokėjimas yra blogis. Buvo mokytojų, kuriems, vykstant reformai, atlyginimas mažėjo.“
Pirmiausia: kas yra 6 milijonai švietime? Tai maždaug 2 eurai prie atlyginimo ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio bei vidurinio ugdymo mokytojui. O kur dar neformalaus ugdymo, profesinio mokymo mokyklos? Ir tai mes vadiname „suvienodintais atlyginimais“? Tuo metu, kai garsiai paskelbiama apie atlyginimo kėlimą, mokyklų tie pinigai taip ir nepasiekia. Vadovai turi kapstytis „iš vidinių resursų“.
Antra: etatinis modelis įvestas buldozeriu, 2018-ųjų birželį, pritarus valdantiesiems. Liepą, mokyklų vadovus informavus atostogų metu, be poįstatyminių aktų, nepalikus logiškai suprantamo laiko mokykloms pasiruošti. Šio modelio „gėrį“ buvo bandoma įrodyti per sudėtingas skaičiuokles, kurių nesuprato net patys jų kūrėjai. Vietoje to, kad paprasčiausiai būtų pakeltas pamokos įkainis. Jo kūrėjai skelbė: pagaliau mokytojui už viską bus sumokėta! Ir tai virto parodija.
2018 m. rugsėjį etatinio modelio kūrėjai susiskaičiavo, kad jam įvesti vis dėlto trūksta 10 milijonų eurų. O po metų jau turėjome naujas skaičiuokles. Jau treti metai, kai įvairūs komitetai prie ŠMSM bando išnarplioti tą mazgą, kuris vadinasi „Etatinis mokytojo darbo apmokėjimo modelis“. 2018 m. įvestos „trys kišenės“, 2019 m. jau perdarytos „dvi kišenės“. Belieka laukti, kokios naujos „kišenės“ su naujomis skaičiuoklėmis atsiras 2020-aisiais? Kad tik nepritrūktume beprasmio darbo.
Kadangi ŠMSM jau treti metai sunkiai valdo situaciją, maloniai prašoma mokyklose „susitarti“ su vadovais dėl krūvio ir visų aukščiau minėtų „kišenių“. Kas galėtų paneigti, kad mokyklų vadovai kartais nepasinaudoja esama situacija savo mokytojų nenaudai?
VDU mokslininkai atliko tyrimą, per kurį apklausė beveik 1 000 mokyklų direktorių ir daugiau nei 2 500 mokytojų iš 59 šalies savivaldybių. Po tyrimo jie teigė, kad etatinio darbo apmokėjimo įvedimas mokytojų krūvio neoptimizavo, o jį sujaukė. Iki jo įvedimo, pilnu etatu dirbo daugiau nei 70 proc. ugdytojų, o po įvedimo – vos 31 proc.
E. Jovaiša toliau giriasi: „Vis dėlto daug mokytojų iš naujojo modelio laimėjo. Skirtingiems mokytojams atlyginimai augo skirtingai, vidurkio pokytis siekia 222 eurus.“ Aš nežinau, iš kokios statistinės eilutės atsiranda tie 222 eurai. Gal priskaičiuojami būsimi pinigai, kuriuos skirs jau nauja Vyriausybė po šiemet vyksiančių Seimo rinkimų?
Valdančiųjų poziciją puikiai atspindi premjero Sauliaus Skvernelio viešas pasisakymas, kad niekaip nesupranta „už ką mokėti mokytojui tą tūkstantį“. Tenka priminti ir jau buvusios švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės nušvilpimą Žalgirio arenoje Kaune bei šalyje vykusius mokytojų streikus, mitingus. Ar visa tai vyko iš neapsakomo mokytojų pasitenkinimo įvesta nauja tvarka ir atlyginimais?
Cituoju Jovaišą: „Pagaliau visus mokytojus palies naujas jų atlyginimų koeficientas. Koalicija pažadėjo, kad 2019 metų pavasarį prasidės derybos dėl mokytojų tiesioginio algos didinimo per jų koeficiento kėlimą. Pažadėjo ir įvykdė. Nuo šių metų rugsėjo mokytojų atlyginimo koeficientas pakils 10 procentų (kaip, beje, ir dėstytojų) ir mokytojai gaus didesnius atlyginimus. Visa tai daroma šakos susitarimo tarp valdančiosios koalicijos ir mokytojų interesams atstovaujančių profsąjungų dvasia.“
Mums žada, mes laukiam. Augant BVP, kylant vidutiniam darbo užmokesčiui, po mokesčių susijungimo neišvengiamai būtų kilęs atlyginimas visiems viešojo sektoriaus darbuotojams, nesuprantu tik, dėl ko taip giriasi valdantieji?
Faktas tas, kad ikikriziniai mokytojų atlyginimai taip ir liko neatstatyti, o mokytojų atlyginimų „pakėlimas“ sunkiai vejasi infliaciją. Etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis supriešino mokytojus, nes turėdami tą patį stažą, kvalifikaciją ir valandų skaičių uždirba skirtingai. Labiausiai nukentėjo miesto ir didžiųjų mokyklų mokytojai. Mokytojams kaime buvo sumokėta pastarųjų sąskaita, juos supriešinus. Neseniai ekonomistas Justas Mundeikis žiniasklaidoje kėlė klausimą, ar mokytojų atlyginimai tikrai jau pakankami, ir pateikė atsakymą. Klausimas, ar Seimo Švietimo komiteto pirmininkas tuos straipsnius skaito? Atrodo, kad gyvename paralelinėje realybėje.
Toliau cituoju E. Jovaišą: „Ši koalicija nepritrūko nei ryžto, nei valios ir nustatė švietimo įstaigų vadovams kadencijas.“ Deja, kadencijų kūrėjai nesusiskaičiavo, kad apskritai tų vadovų trūksta.
Toliau E. Jovaiša guodžiasi: „Pakalbėkime ir apie mokyklų tinklą, dėl kurio vainojami valdantieji. Tai tipiškas pavyzdys, kaip gimsta „nieko nedarymas“. Seimas šiandien gauna aibę nusiskundimų iš vietos bendruomenių ir tėvų dėl vykdomo mokyklų tinklo optimizavimo. Jie pagrįsti ir kelia nerimą. Tačiau prisiminkime, kas yra atsakingi už mokyklų tinklo optimizavimą?
Už tai iš esmės atsakingos savivaldybės. Ministerija teikia bendruosius principus, bet jai nesuteiktos tokios teisės, kokias turi steigėjai – dažniausiai savivaldybės. Kai skaitau visus tėvų skundus, šimtus po jais esančių parašų, matau viena: kai kur nesugebama tiesiog pasikalbėti su tėvais ir jų bendruomenėmis. Tačiau jokia valdžia negali ir negalės tvirta ranka įsakyti įvairiausiems skirtingų savivaldybių valdantiesiems, kaip elgtis.“
Ar tai nepanašu į norą permesti problemas „kažkam“, nes pritrūko politinės valios, nors visi svertai tai sutvarkyti buvo valdančiųjų rankose? Toliau cituoju E. Jovaišą: „Prisimenant vasario pradžios susitikimą prezidentūroje, pirmasis ten svarstytas klausimas buvo „kaip sumažinti atskirtį švietimo srityje.“
Deja, mano asmenine nuomone, atskirtis toliau didinama, valdantiesiems remiant privačius darželius ir mokyklas.
„Suprantama, kad Lietuva, jeigu nori žengti pažangos keliu, privalo investuoti į ateinantį, būsimą žmogų. Taigi į švietimą, mokslą ir inovacijas. Tai išties turėtų būti pirmasis prioritetas. Tikiu, kad Prezidentas ir jo aplinka pirmuoju ir svarbiausiu prioritetu, svarstant biudžeto klausimus, laikys būtent švietimą, mokslą ir kultūrą. Stebuklų nebūna. Visos šalys, kurios nori proveržio, deda didžiulius pinigus. Tą darome ir mes.“
Klausimas E. Jovaišai: ar tikrai? Ar ne Vyriausybė teikia pasiūlymus dėl biudžeto? Lietuvos edukologijos universitetas uždarytas, Lietuvos mokyklose trūksta mokytojų, mokyklų tinklas nesutvarkytas, mokymosi rodikliai prastėja, korepetitoriai ir toliau turi daug darbo.
Ką darysime toliau? Siūlyčiau skelbti ekstremalią situaciją Lietuvos švietime.