Ši iniciatyva, kaip ir daugelis kitų su atsakomybės griežtinimu susijusių projektų ar garsesnių sprendimų baudžiamosiose bylose, išprovokavo gan įvairius komentarus, apie tai, kas ir kiek turėtų sėdėti. Visuomenės pasipiktinimas suprantamas abiem kraštutiniais – ir bauginančiai griežto, ir stebinančiai švelnaus nubaudimo – atvejais. Tačiau greta pagrįstos kritikos matyti ir kita tendencija – baudžiamojo įstatymo nuostatos ir ypač jų taikymo praktika vis labiau mistifikuojama.
Kiekviena nusikalstama veika ir jos keliama grėsmė žmogui bei visuomenei „įvertinta“ tam tikru laisvės atėmimo metų skaičiumi. Kitaip tariant, maksimali laisvės atėmimo bausmė yra matas, kuris atskleidžia valstybės požiūrį į nusikaltimą. Suprantama, kad atsainus valstybės požiūris (pasireiškęs su bendru teisingumo jausmu prasilenkiančiomis įstatymo nuostatomis ar ne ką pavyzdingesniu jas įgyvendinančio tarnautojo elgesiu) į savo pilietį pastarąjį gali skaudinti netgi labiau nei prarastas laikas ar pinigai. Kodėl tuomet keistai atlaidų tos pačios valstybės požiūrį į nusikalstamas veikas, kuriomis griaunami patys jos pamatai, reikėtų laikyti normaliu dalyku?
Taigi apie balsų pirkimą. Už tokią rinkimų agitacijos „formą“ didžiausia galima bausmė – treji metai laisvės atėmimo. Kad ir koks būtų mastas – nuo kelių asmenų, ne itin branginusių savo teisę rinkti, papirkimo iki sistemingo veikimo, kuris pasirodė toks efektyvus, kad teko jį pripažinti esmine įtaka rinkimų rezultatams ar netgi pagrindu rinkimų rezultatus laikyti negaliojančiais.
Palyginimui: pilietis, papirkęs valstybės pareigūną, ar bent pasiūlęs jam daugiau kaip 130 litų, laikomas padariusiu apysunkį nusikaltimą. Jo nusikaltimas pripažįstamas žymiai pavojingesniu nei kandidato, papirkusio pilietį, ir net ne vieną. (Kokia yra motyvacija patekti į valdžią, kai jos siekiama tokiais metodais, galima spėlioti. Bet neįdomu.)
Jei pirmasis pilietis sprendžia rimtesnius klausimus ir kyšio suma perlipa 32 500 litų, jo nusikaltimas tampa sunkiu ir gresia septyneriais metais laisvės atėmimo. Balsų pirkėjas, didindamas „investicijas“, traktuojamas vis taip pat – jo nusikaltimas išlieka nesunkus.
Dar iškalbingesnis rinkimų dokumentų klastojimo palyginimas su bet kokio kito dokumento klastojimu. Rinkimų pripažinimas negaliojančiais, nepaisant žalos visuomenės pasitikėjimui valstybe (jau nešnekant apie pakartotinių rinkimų organizavimo sąnaudas), traktuojamas kaip žymiai mažesnė žala nei, pavyzdžiui, komercinės sutarties suklastojimas, dėl kurio viena iš šalių patyrė nuostolių. Toks valstybės požiūris atsiskleidžia Baudžiamojo kodekso sankcijų kalbą išvertus į lietuvių.
Pereinant prie realiai taikomų (arba tikėtinų) bausmių, pirmiausia reikia prisiminti, kad dveji, treji ar šešeri metai, apie kuriuos sukasi visa diskusija, – tai ne privalomai skiriamas dydis ir net ne atskaitos taškas. Kalbant apie baudžiamąją atsakomybę, dažnai sakoma, kad kaltinamajam gresia tam tikras metų skaičius, taip pat – kad įstatymo projektu siūloma bausti tam tikru metų skaičiumi.
Šis įstatyme įrašytas ir viešojoje erdvėje figūruojantis skaičius – tai viršutinė bausmės riba. Nuo ko pradėti skaičiuoti konkrečiam asmeniu už konkretų nusikaltimą teksiančią bausmę, nurodyta pačiame Baudžiamajame kodekse. Atskaitos taškas yra bausmės vidurkis, kuris aptariamų nesunkių ir apysunkių nusikaltimų atveju yra kiek didesnis nei pusė maksimalios bausmės.
Taip pat privalu ieškoti alternatyvų laisvės atėmimui, pavyzdžiui, finansinių sankcijų, ypač jei nusikaltimas savanaudiškas. Baudų dydžiai taip pat yra tiesiogiai susieti su jau aptartu valstybės požiūriu į nusikaltimą. Paradoksalu, tačiau didinant laisvės atėmimo bausmę kartu randasi ir galimybės skirti rimtesnes alternatyvas jai, t.y. apsieiti be laisvės atėmimo kaltininkui skiriant pakankamai įsimintiną baudą.
Visa tai gana greitai paaiškinama studentams, susidūrusiems su baudžiamosios teisės pagrindais, todėl įtartinas darosi ekspertų polinkis gąsdinti visuomenę masiniais sodinimais į kalėjimus skiriant didžiausią įmanomą laisvės atėmimo bausmę.
Beje, apie alternatyvas laisvės atėmimui. Teismas, pasirinkęs vieną iš jų, dažnai lieka nesuprastas, o toks sprendimas prilyginamas padėjimui išvengti atsakomybės. Kad laisvės atėmimo bausmė ne visada yra teisingumo triumfas, akivaizdžiausiai parodė vadinamosios mamų bylos. Tais atvejais, kai neteisėtai gautų išmokų suma viršija 32 500 Lt, čia kyla realaus laisvės atėmimo grėsmė. Tai tapo viena didžiulio visuomenės pasipiktinimo priežasčių.
Dar didesnį pasipiktinimą kelia žinios apie valstybės išlaidas nuteistųjų išlaikymui ir papildomas problemas, kai reikia paleisti juos į laisvę. Kaip tik dėl šių priežasčių ir ieškoma alternatyvų, visų pirma – finansinių, laisvės atėmimui, o Respublikos Prezidentė yra pateikusi ne vieną siūlymą, kaip tai padaryti.
Dar kelios detalės, susijusios su valstybės požiūriu į nusikaltimą, – tai papildomos priemonės, kurios gali būti pasitelkiamos jam išaiškinti, ir ilgesnis laikotarpis, per kurį asmuo gali būti patraukiamas atsakomybėn (ar kas nors griežtesnes bausmes siūlė kaip pakaitalą jų neišvengiamumui?), taip pat ilgesnis teistumas, t.y. laikas, kai galėsime būti ramūs, kad šio asmens neišvysime valstybinėje tarnyboje.
Ar visa tai nėra valstybės interesas?