Vienas pirmųjų pasaulinį prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu ACTA Lietuvoje komentavo Seimo žmogaus teisių komiteto vadovas (beje, liberalas!), nuobodžiai pareiškęs, kad ACTA yra gera kovos su „vagimis“ priemonė, tuo ignoruodamas milijonų žmonių visoje Europoje nuogastavimus dėl ACTA grėsmių būtent pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Kova su piratavimu, nuosavybės apsauga yra svarbi, tačiau demokratinės politikos esmė yra nustatyti civilizuotus jėgos struktūrų kovos metodus ir ribas.
Tačiau šiame straipsnyje norėčiau kalbėti apie kitą ACTA aspektą. Daugelis turbūt labai nustebs, sužinoję, kad stipriausi ACTA susitarimo lobistai ir rėmėjai visame pasaulyje yra ne muzikos autorių ar kino pramonės atstovai, siekiantys kontroliuoti, ką ir kaip naudojame savo kompiuteriuose. Didžiausi sutarties šalininkai, idėjiniai iniciatoriai ir rėmėjai yra stambios pasaulio Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) korporacijos, tokios kaip JAV „Monsanto“, turinčios daug daugiau galios nei visi autoriai kartų paėmus.
Šios korporacijos laiko jų sukurtų ir užpatentuotų GMO auginimą, nesumokėjus patentinį mokestį, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu. Būtent todėl ACTA susitarimas, kuris gina genetinį patentavimą, ES pirmiausia svarstytas ir priimtas Žemės ūkio ministerijų lygmenyje.
Deja, Lietuvos Žemės ūkio ministerija, 2011-ųjų metų pabaigoje pasirašiusi sutartį, nepasivargino surengti platesnės diskusijos, kokias pasekmes toks susitarimas gali atnešti Lietuvai. Ji ignoravo ir aiškią Lietuvos ūkininkų nuomonę, kad Lietuvos teritorija per maža ir per tankiai apgyvendinta, kad leidžiant auginti GMO nebūtų pažeisti kaimyninių žemės sklypų naudotojų interesai.
ACTA susitarimas taip reikalingas GMO kompanijoms būtent todėl, kad galėtų žaibiškai pradėti kontroliuoti naujų šalių (tokių kaip Lietuva) maisto rinkas. Šalis, įsileidžianti GMO kompanijas tarsi praranda dalį suvereniteto. Jei pavyzdžiui GMO rapso genai natūraliu būdu (per augalus apdulkinančius vabzdžius, vėją) patenka į ne GMO rapsų lauką, kompanijos jau gali taikyti intelektualinės nuosavybės teises.
Todėl visos sėklos, visi augalai ir gyvūnai, net ir tie, kurie užauginti ūkininko staiga tampa tarsi išnuomoti jam, paskolinti, be teisės pasilikti sau sėklos, be teisės pačiam dauginti ar parduoti. (labai panašios ACTA nuostatos galios ir Internetui). Tai tikroji kontrolė. Šalis, įsileidžianti GMO kompanijas, leidžia joms imti kontroliuoti žemės ūkį ir maisto pramonę.
Lietuvos politikai ne kartą deklaravo, kad nepalaiko GMO atėjimo į mūsų šalį. Tačiau beveik slaptas ACTA susitarimo pasirašymas netiesiogiai gali duoti „žalią“ šviesą GMO auginimui mūsų šalyje. Mūsų kaimynės Lenkija ir Latvija yra paskelbusios, kad galutinai atsisako GMO ir kuria savo natūralios, sveikos, ekologiškos šalies vizijas. Lenkija ir Latvija taip pat pareiškė sustabdančios ACTA susitarimo ratifikavimą po masinių gyventojų protestų.
Deja, Lietuvoje visos politikų kalbos dėl GMO draudimo Lietuvoje teliko kalbomis. Lietuvoje nėra nė vieno įstatymo lygmens strateginio teisės akto, numatančio ilgalaikį GMO draudimą kaip tikslą. Natūralų lietuvišką maistą, ūkius nuo GMO skverbimosi saugo tik tradicija ir kažkada politikų paleistas gandas, kad Lietuvoje GMO auginti negalima.
Jei ACTA susitarimas bus ratifikuotas, GMO korporacijos per teismus nesunkiai įrodys, kad visi Lietuvoje ir ES kuriami administraciniai GMO kompanijų veiklos barjerai (pvz. patvirtintos koegzistencijos apsaugos zonos ir pan.) prieštarauja tarptautinei teisei. Kelio atgal nebus. Suvereniteto ir natūralaus maisto tikriausiai taip pat.