Būtų gerai nustatyti ir priežastis, kodėl taip yra.
Po Antrojo pasaulinio karo Europos Sąjunga turėjo pakankamai darbo jėgos ir didžiulius intelektinius, mokslo resursus, pasiekė didelių laimėjimų ir dinamiškai plėtėsi. Tai viena turtingiausių pasaulio dalių, ilgą laiką koncentravusi didelius turtus. Joje gyvena tik kas dvidešimtas pasaulio gyventojas, o sukaupta beveik 40 procentų pasaulio turtų. Deja, šiuo metu ekonominė plėtra sustojo, žmonių santykinai mažėja, europiečius į pašalę stumia kitų regionų šalys. Augimas sustojo iš esmės dėl žmogiškojo faktoriaus – dramatiškai senėjanti visuomenė nebegali tokio modelio patempti.
Ilgą laiką, kol dirbančiųjų ir remiamųjų santykis buvo palankus, Vakarų pasaulis, o juo sekdama ir Lietuva, per socialinę rūpybą, socialinį draudimą, pašalpas ir kt. maksimaliai išlygindavo žmonių gyvenimo standartus, socialinę naštą solidariai dalinant tarpusavyje. Tie, kurie galėdavo daugiau, paremdavo tuos, kurie tiek negalėjo. Iš esmės sistema rėmėsi išlyginamuoju principu. Jauni žmonės, kurie užaugdavo vienoje šeimoje, kurdavo gerovę ir ta gerove dalindavosi su tais, kurie vaikų neturėjo arba turėjo mažiau ir pan.
Kitas dalykas, kurį mes labai smarkiai akcentavome, ir tai buvo labai pažangu, mes labai energingai gynėme žmogaus teises. Nemanau, kad to nereikėtų daryti, bet visiškai užmiršome, kad tvari ekonominė ir socialinė plėtra reikalauja teisių ir pareigų vienybės. Istoriškai bet koks nukrypimas į vieną pusę gimdo arba diktatūras, arba chaosą.
Šią vasarą įvyko du esminiai įvykiai: Didžiojoje Britanijoje vaikai, užauginti pagal tobuliausias švietimo programas ir reformas, apsupti vaikų teisių kontrolierių, teisių gynėjų ir kt., iš neturėjimo ką veikti sugriovė pusę miesto. Dar ryškesnis pavyzdys yra Norvegija, kai žmogžudys atvažiavo į salą, kurioje poilsiavo socialdemokratų jaunimo elitas, dvi valandas juos šaudė, ir niekas net nepagalvojo, kaip apsiginti. Jau nekalbant apie pareigą ginti drauges ir mylimąsias. Jauni vyrai laukė, kol ateis valstybė ir juos išgelbės. Aš manau, tai yra labai ryški diagnozė, kad visoje Vakarų gyvenimo sanklodoje yra pažeistas balansas, ir tolesnis šios sistemos palaikymas veda į niekur.
Ar mes Lietuvoje aklai kopijuosime tokią sistemą? Ar mums joje viskas priimtina?
Socialinėje srityje matome dramatinius pokyčius, ir tai rodo krizės pasekmės. Valstybės didina išlaidas, išlaidos labai smarkiai auga. Šiuo metu jau net ne švedai yra daugiausiai mokesčių perskirstanti valstybė, juos aplenkė prancūzai. Švedus vejasi ir anglai, ir vokiečiai, ir ta našta didėja labai aiškia kryptimi: mes visuomenės problemas mėginame išspręsti ne per bendruomenes ir šeimą, kurią ES sistemiškai griauna, bet per valstybinę rūpybą. O vaiko išlaikymas vaikų namuose Lietuvoje kainuoja 2500-3000 litų. Tokių pinigų gali pavydėti daugelis vaikus auginančių šeimų.
Europos Sąjungos ekspertai norom nenorom prieina logiškos išvados ir amžių amžiais patikrintos išminties: nėra vaikų, nėra sočios senatvės. Be vaikų nieko nesukursi. Anksčiau gelbėjo tai, kad jeigu vieni vaikų neturėjo, kiti jų turėjo daugiau, ir tie kurdavo gerovę bei padėdavo ją kurti kitiems. Dabar dauguma turi mažai vaikų. Ir nėra kas ką gelbėja. Visi mūsų mėginimai kažką sugalvoti, pergudrauti, investuoti į aukštas, didelę pridedamąją vertę kuriančias technologijas, yra gerai, bet tai leidžia mums tiktai susikurti atokvėpį, laiką, per kurį galėtume spręsti problemą. Neišsprendus tos problemos visa kita yra tuščios šnekos. Mūsų niekas neišgelbės, jeigu mes nenorėsime turėti vaikų.
O esmė štai kur, ir ją galiu išsakyti pasiremdamas britų pavyzdžiu: valstybė, kuri buvo labiausiai bendruomeniška po Antrojo pasaulinio karo, labiausiai sauganti šeimos vertybes, pastaraisiais metais dramatiškai pasikeitė ir tapo viena labiausiai nesolidarių valstybių. Didžiojoje Britanijoje dramatiškai daugėja vienišų žmonių: jau 7 mln., neskaičiuojant vaikų. Ir tas skaičius auga.
Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad sunaikinta šeima. Daugelis nebeturi artimųjų, niekas nebeturi kuo remtis. Kodeksai, vedybinės sutartys dažniausiai negelbsti. Gelbsti artimųjų parama: solidarumas, rūpestis vienas kitu ir pan. Europa, daug kalbėdama apie solidarumą, – paradoksalu, – sukūrė nesolidarią visuomenę. Apie tai mes turime kalbėti ir Lietuvoje, o ne neigti amžiais išbandytas visuomenės vertybes, neigdami jas tariamu Europos Sąjungos neklystamumu.
Visas tas pasivaikščiojimas po žmogiškąją kūrybą priveda prie tos pačios išminties: nėra tvirtos šeimos, nėra tvirtos bendruomenės, nėra tvirtos valstybės. Jeigu nėra tvirtos valstybės, niekas nepasirūpins neįgaliaisiais ir seneliais. Pagrindas yra šeima, ir tai parašyta mūsų Konstitucijoje.
O štai į Konstitucinį Teismą kreipėsi parlamentarų grupė, kuri suabejojo, ar Seimo 2008 metų birželio 3 dienos nutarimu patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos neprieštarauja šalies Konstitucijai. Koncepcijoje suformuluotos sąvokos, kas yra šeima, darni šeima, išplėstinė šeima, nepilna šeima.
Abejoju, ar Konstitucinis teismas spręs Konstitucijos dvasios prasme. Ten susirinkę žmonės turi savo pažiūras. Turėsime Konstitucinio Teismo teisėjų asmeninį požiūrį į šeimą, bet ne konstitucinę nuostatą. Konstitucijoje viskas parašyta labai aiškiai. Reikia mums pradėti iš esmės galvoti, kokios mes norime valstybės. Ir spręsti, ne kokias išmokas mokėti. Kai žinai, ką nori padaryti, žinosi ir ką remti.
Taigi ar mes aklai kopijuosime jau bankrutuojantį, per visus galus plyštantį modelį, kurį sukūrė Europos Sąjunga, laukianti vienos krizės po kitos, ar galvosime, kaip išgyventi, pasiimdami tai, kas toje sistemoje yra geriausia, ir savo galva mėgindami išeiti iš krizės?
Prognozuoju, kad Europos Sąjungoje takoskyra tarp krikščionių demokratų, konservatorių, kitų dešiniųjų, kurie laikosi tradicinių, amžiais išbandytų vertybių, ir socialdemokratų, kurių eksperimentiniai modeliai priėjo liepto galą, kaip ir šviesi komunizmo statyba, didės. Ne pirmą kartą žmogus pagal savo supratimą kūrė įstatymus. O ES teisinėje sistemoje iš esmės vyrauja konceptualusis chaosas.
Štai paradoksas – viena vertus, ES teisinė sistema aiškiai pasisako prieš mirties bausmę. Mirties bausmės mes netaikome net nusikaltėliui. O mirties bausmę per abortus ir kitas priemones taikome užsimezgusiai gyvybei, kuri mums dar niekuo nenusikalto. Mes saugome nusikaltėlius? Atsakykim sau į šį klausimą neišsisukinėdami. Kai mes teisinėje sistemoje kalbame apie nusikaltėlius, žmogžudžius ir pan., netoleruojame teisės pasirinkti: žudyti ar nežudyti, čia nėra pasirinkimo, bet kai tik pereiname į gyvybės, kuri tik prasideda, sritį, mes paliekame sau patiems pasirinkimo teisę: ŽUDYTI arba NEŽUDYTI.
Ar neatrodo, kad mes čia visiškai susipainiojome?
Oponentai dažnai klausia, ar abortų uždraudimas padidins gimstamumą. Manau, kad taip klausiant dar labiau susipainiojama. Juk niekas draudimo žudyti, įteisinto mūsų baudžiamajame kodekse, nevadina gyventojų skaičiaus didinimo programa. Tai visų pirma moralinė ir vertybinė nuostata.
Gimstamumas tikrai pradės didėti, jeigu visi suvoksime, kad už galimybę senatvėje gauti padorias pensijas ar gydymą pirmiausia turime dėkoti toms tvirtoms šeimoms, kurios augina daug vaikų. Tai yra tikras mūsų galimos gerovės garantas. Savo padėką joms turime rodyti kiekvienas tiesiogiai, o valstybė – per savo socialinę, ekonominę politiką. Privalome vertinti mamas, aukojančias savo gyvenimą vaikams, o ne šaipytis iš jų.
Airiai savo konstitucijoje parašė: „Valstybė pripažįsta, kad, pasirinkdama namų šeimininkės vaidmenį, moteris suteikia valstybei paramą, be kurios negalima pasiekti bendrojo gėrio. Todėl valstybė siekia užtikrinti, kad motinos nebūtų priverstos dirbti dėl ekonominės būtinybės, jei dėl darbo joms tektų apleisti savo pareigas namuose. Valstybė įsipareigoja itin rūpestingai saugoti ir ginti santuoką kaip šeimos pagrindą“.
Įdomu, ar mūsų Konstitucinis Teismas pripažintų šias Airijos nuostatas nemoderniomis ir neatitinkančiomis Europos Sąjungos dvasios?
Daug ką turime įteisinti savo įstatymuose ir sprendimuose. Visa tai labai nuosekliai surašyta Nevyriausybinių organizacijų inicijuotame ir politikų palaimintame Nacionaliniame susitarime dėl šeimos. Reikia tiesiog jį įgyvendinti dar atkakliau nei dabar.