Klausant patarėjo, susidaro įspūdis, kad painiojamasi tarp sąvokų: krizių valdymas ir ekstremaliųjų situacijų valdymas, tai susiję dalykai, bet vis dėlto ne tas pats. Jei gimė nauja idėja kurti krizių valdymo koncepciją – tai visiškai naujas darbas, deleguojamas Vyriausybei, apimantis be išimčių visas ministerijas ir atsakingas institucijas.
Jei norėjo vyr. patarėjas pasakyti apie civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų valdymą, turėjo paminėti, kad jau buvo pristatyta koncepcija – pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms ir jų valdymo sistemos pertvarka, o rudenį derinimo procese jau buvo civilinės saugos įstatymo projektas bei pasiūlyta institucinė ekstremalių situacijų valdymo sistemos subjektų pertvarka, sprendžianti įvardintas problemas.
Verta pastebėti, kad Prezidento vyriausiasis patarėjas Darius Kuliešius savo pareigose yra ne pirmą dieną ir net ne pirmą mėnesį, bet nesugebėjo nei pasiūlymų, susijusių su civiline sauga, pateikti, nei patarimų duoti, kaip vyr. patarėjui priklausytų, o ne tik skambiai pranešti, kad sistema neveikia.
Atkreipiu dėmesį, kad NATO civilinio pasirengimo apžvalgoje 2020 m. pažymėta, kad Lietuvos civilinio pasirengimo sistema, pagrįsta veiksmingu ekstremaliųjų situacijų valdymo mechanizmu, yra pažangi ir gali būti taikoma kaip sektinas pavyzdys kitoms NATO valstybėms. Tačiau susidūrę su praktiniu įgyvendinimu, matydami spragas, lyderystės, tarpinstitucinio sąveikumo trūkumus, klausimus dėl valstybės rezervo, parengėme ekstremalių situacijų ir jų valdymo sistemos pertvarkos koncepciją ir ėmėmės kitų žingsnių, kad procesas neužstrigtų pirmame etape. Koncepcijos gražiai skamba, bet praktinis įgyvendinimas – tai visai kas kita.
Pirmiausia, buvusi Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija civilinei saugai skyrė ir dėmesio, ir lėšų, ir parengė konkretų pertvarkos planą bei teisės aktus, kuriais sprendžiamos pačios Vidaus reikalų ministerijos, savivaldybių, Civilinės saugos valdybos prie PAGD, kitų institucijų identifikuotos probleminės sritys. Vidaus reikalų ministerija pasiūlė dvi alternatyvas: pirmoji – steigti atskirą, savarankišką Nacionalinį civilinės saugos centrą, antroji – stiprinti Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentą konsoliduojant bei centralizuojant civilinės saugos kompetencijas vienoje institucijoje bei suteikiant įgaliojimus veikti šioje srityje.
Beje, Ekstremaliųjų situacijų sistemos pertvarkos modelis buvo pristatytas ir Prezidentūroje vasaros pabaigoje, dalyvaujant gerbiamam vyr. patarėjui. Kur jis tikrai išgirdo, kad Vyriausybė apsisprendė dėl antrosios alternatyvos, t.y. kad Civilinės ir priešgaisrinės saugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos vadovaus valstybės ir savivaldybių institucijų pasirengimui, ekstremaliosioms situacijų valdymui, prevencijai ir kontrolei. Ir jeigu jam šis sprendimas nepatiko, tai kodėl apie tai nebuvo aiškiai komunikuojama?
Mūsų tikslas – pertvarkyti pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms valdymo modelį ir atsisakyti VESK ir VESOC, kaip perteklinių grandžių, centralizuoti pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms, jų prevencijos ir valdymo procesų priežiūrą ir kontrolę vienoje institucijoje bei sustiprinti, sutelkti ir konsoliduoti reikalingas kompetencijas Civilinės saugos srityje.
Kodėl atsisakėme minties steigti atskirą centrą? Nes būtent toks buvo pirminis pasiūlymas. Pateiksiu argumentus. Naujo centro steigimas – tai naujos institucijos kūrimas ( reikėtų ir pastatų, ir etatų ir technikos ir t.t.), dideli kaštai ir sudėtingas įgyvendinimas 2-3 metai. O kur dar būrys specialistų, kurie būtų tinkamai pasiruošę ir išmanytų civilinės saugos sritį, o tokių Lietuvoje tikrai nėra labai daug, ar ne per didelė prabanga būtų prarasti ir jau esamus? Jau nekalbu apie tai, kaip vėl išpūsime aparatą, kurį reikės išlaikyti.
Todėl mes pasirinkome ekonomiškai racionalesnį, bet tikrai neprastesnį variantą – stiprinti esamą struktūrą, vienyti kompetencijas, sutelkti daugiau galių vienose įstaigoje ir taip užsitikrinti lyderystę, jeigu Lietuva susidurtų su ekstremaliomis situacijomis ateityje.
Be to, žinodami Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę mes, kartu su Vidaus reikalų ministerijos specialistais, skyrėme daug dėmesio tam, kad Lietuva galėtų pretenduoti ir gautų finansavimą iš ES, Civilinės saugos centro įsteigimui, kuris, įvykus katastrofai, galėtų teikti pagalbą ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos Sąjungos Rytų regiono šalims.
2019 metų kovo mėnesį Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu buvo sukurti Europos Sąjungos civilinės saugos mechanizmo pajėgumai – rescEU. Lietuva yra suinteresuota steigti pajėgumus CBRN (cheminiams, biologiniams, radiaciniams ir branduoliniams) incidentams likviduoti, jie taptų RescEU sudėtine dalimi. RescEU pajėgumai galėtų būti išdėstyti regione, kuris turi geras susisiekimo ir logistinės infrastruktūros galimybes, pavyzdžiui Kauno ar Šiaulių regionai. Mes matėme galimybę Lietuvai ne tik gauti technikos ir įrangos, bet kas yra žymiai svarbiau – rodyti lyderystę ES.
Bet vien gerų norų nepakanka, Lietuva turi veikti ir pateikti įrodymus, kad stiprina civilinės saugos valdymą, deklaruoti savo turimus pajėgumus. Visi Vidaus reikalų ministerijos ir Vyriausybės veiksmai buvo nukreipti tam, kad neprarastume laiko ir stiprindami civilinės saugos mechanizmą galėtume pasinaudoti ir Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis, užsitikrintumėm stiprų rezervą nelaimės atveju.
Bet jeigu mes vėl ir vėl norime grįžti prie koncepcijos, vėl ir vėl tuščiai išnaudoti specialistus, vėl ir vėl kalbėti apie tą patį, vėl ir vėl kurti komisijas, gal mums iš tiesų geriau tik kurti vizijas ir koncepcijas, o ten žiūrėk ir pandemija, ekstremali situacija ir patarėjo kadencija pasibaigs.
Taigi, suprantu, kad naujoji Vyriausybė tik pradėjo dirbti ir nors garsiai kalbėjo apie savo pasirengimą valdyti šalį, dar nespėjo į viską įsigilinti, tačiau būtent dabar reikia imtis veiksmų ir įgyvendinti neatidėliotinus darbus ir pokyčius, nes koncepcijos jos dar tik mintyse sklando, o Seime jau nuo spalio mėnesio guli įstatymų projektų paketas, kuris ir numato visą tai, apie ką kalbėjo vyr. patarėjas, jei, žinoma, kalbėjo apie civilinę saugą. Tikiuosi naujosios Vidaus reikalų ministerijos vadovybės ryžto, greitų ir racionalių sprendimų šiai ypatingai svarbiai visuomenės saugumo sričiai, nes yra grėsmė „prapilti“ brangų laiką ir Lietuvos galimybes ir vėl, ir vėl skęsti iliuzijų ir koncepcijų kūrimo liūne.