Karas vyksta visose gyvenimo srityse, visuose, kartais ir žemėlapiuose nepažymėtuose, karo frontuose – kultūros, meno, sporto, istorijos, moralės ir kitose srityse. Su viltimi žiūrime ir į kitų valstybių žmonių kylančius norus padėti ginantiems Ukrainos laisvę.
Džiaugiamės, kad Lietuvos žmonėms nereikalinga papildoma agitacija, ypač nereikalinga netikra agitacija, kylanti iš tų, kurie niekina daugumą Lietuvos žmonių, laiko juos tamsuoliais ir nesuprantančiais „šiuolaikinių vertybių“. Ukrainos vėliava šiandien kur kas aiškiau atspindi tikrąsias vertybes nei mojavimas vaivorykštinėmis vėliavėlėmis, neretai naudojamomis mojuoti prieš NATO. Ukrainiečiai kariauja prašydami Dievo pagalbos, kaip ir mes darėme, kovodami už Lietuvos laisvę.
Būtų gerai, kad tai suprastų ir mūsų žiniasklaida, pasitikėjimas kuria, deja, vis mažėja. Prie to prisideda vienos krypties akivaizdžiai šališkų propagandistų dominavimas nacionalinio transliuotojo programose. Pasitikėjimo neatitaisysi staiga, kaip niekur nieko pradėjęs garsiai kritikuoti anksčiau su entuziazmu pačių garbintus kaip autoritetus už jų neveiklumą karo sąlygomis.
Euroatlantinės bendruomenės šalių vadovai skaudžiai klydo, manydami, kad visiškai karo beprotybei Rusijos vadovai nepasiryš. Klydo ir manydami, kad Ukrainos žmonės negins savo šalies, kuri, ne vieno „iškilaus“ Vakarų ir mūsų vietinių „ekspertų“ žodžiais tariant, buvo įvardijama kaip turinti nebrandžią demokratiją, korumpuota valstybė su silpna ekonomika, valstybė su prezidentu – populistu, ne itin puoselėjamomis „moderniomis“ žmogaus teisėmis. Dalis Vakarų lyderių klysta ir dabar, tikėdamiesi, kad šis karas jų nepalies arba galima bus atsipirkti mažai kainuojančiomis sankcijomis. Ukrainos žmonės, gindami savo šalį, šiandien aiškiai parodo, kokios vertybės yra tikrosios, o kokios – tik dekadentiniai pramanai.
Ukrainos stiprybė – tai tautiškumo suvokimas, tikėjimo galia, šeima ir bendruomenė; tai leidžia šaliai ne tik apsiginti, bet, kaip mes visi viliamės, ir pasiekti pergalę. Atėjo laikas visoje Europoje ir mūsų šalyje į politikos šiukšlyną mesti visas vertybines paikystes ir puoselėti vertybes, kurios leidžia mums būti nuoširdžiomis, tvirtomis ir teisingomis tautomis.
Daugelis mūsų su viltimi stebime pasaulyje reiškiamą žmonių meilę Ukrainai, tačiau esame nusivylę kai kurių Euroatlantinės bendrijos valstybių vadovų ir kitų aukštas pareigas užimančių politikų laikysena. Ne vienas šių politikų, dangstydamas savo bailumą neva teisėtais „rinkėjų interesais“ ir teiginiais, kad „karas neturi būti mums našta“, „kad negalima skriausti paprastų žmonių“, ne tik nuolaidžiauja agresoriui, bet ir finansuoja Rusiją kare prieš Ukrainą ir visą Europą. Apmaudu, kad Vakarų paramą trikdo įvairios dvejonės ir baimės. Liūdna stebėti, kai vadinantys save Vakarų visuomenės lyderiais iš esmės turi tik vieną vertybę – pinigus. Tai nėra atsitiktinumas, bet vertybinės išsižadėjimo ir politikos supratimo klystkelių pasekmė.
Vyrai ir moterys Ukrainoje žino, kaip ginti savo šalį. Lietuva turi dėti dar daugiau pastangų, idant pažadintų ir tuos, kurie vis dar gyvena iliuzijomis, kad Europos ir pasaulio istorija, kova dėl vertybių vyksta kažkur toli ir mūsų neliečia. Suvokiant, kad karas prieš dabartinę, o gal ir būsimas Rusijos agresijas pareikalaus didžiulio visuomenės susitelkimo, reikia nustoti skaldyti Lietuvos žmones, propaguojant ir į Lietuvos teisę perkeliant prigimtinei žmogaus prigimčiai ir sveikam pasaulio suvokimui prieštaraujančius išsigalvojimus, griaunančius šeimą ir žmogaus biologinę bei dvasinę prigimtį. Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, Parlamente griežto vertinimo turėtų sulaukti ir siūlymai vertybinius įsitikinimus liečiančias nuostatas priiminėti siaurame „politinio elito“ rate, ignoruojant absoliučios piliečių daugumos nuomonę. Laikas atsikvošėti. Lietuvos skaldymas yra puiki parama Putinui.
Turime ruoštis visuotinei šalies gynybai, kuriai ilgai nebuvo deramai ruošiamasi. Be investicijų ir praktinių darbų jai reikia kuo didesnės santarvės šalyje.