Manau, kad daugelis Lietuvos žmonių sveikina Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą neišsigandus ir parodžius tvirtą stuburą juos atstovaujant. Prezidentas Gitanas Nausėda atsisakė pasirašyti Europos Sąjungos (ES) šalių lyderių laišką, kuriuo reiškiama parama LGBTQ bendruomenei. Vargu, ar taip galima būtų pasakyti apie daugelio vertybių išsižadėjusį Užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį ir jo komandą, kurio pavedimu Lietuva prieš tai laikėsi kitokios pozicijos.
Kas galėtų paneigti, kad turbūt šiais klausimais Premjerė Ingrida Šimonytė norėjo atstovauti Lietuvai Briuselyje vietoje Prezidento. Konstitucija sako, kad būtent Prezidentas vadovauja užsienio politikai, bet ar tai svarbu valdantiesiems.
Įdomu tai, kad tarp paramą LGBTQ išreiškusių šalių pirmaisiais smuikais griežia V. Putinui taip naudingo vamzdžio Nord Stream „statybininkai“ , o tarp 11 Europos šalių vadovų, tam nepritarusių, dominuoja Vidurio Europos valstybės, savo kailiu patyrusios sovietų ideologijos pragaištingumą.
Kai tik Prezidentas palaikė Šeimų maršo dalyvius, iš valdančiųjų prasidėjo Prezidento „mobingas“, lietuviškai ujimas. Ujimas dabar taps dar aršesniu, ir greičiausiai užmirštant Lietuvos Konstituciją. To pavyzdys: „šią savaitę vykęs Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumas priėmė beprecedentį sprendimą – uždrausti konservatorių frakcijos Seime nariams dalyvauti balsavime dėl Ž. Pavilionio nušalinimo, jei toks klausimas ateinantį antradienį atsidurs Seimo posėdžio darbotvarkėje“. Remiantis dar galiojančia Konstitucija, partijų prezidiumas gali rekomenduoti savo Seimo frakcijos nariams atitinkamai elgtis, bet negali uždrausti. Seimo narius rinko ne Gabrielius Landsbergis, bet Lietuvos žmonės. Seimo nariai turi vertinti Prezidiumo sprendimą, bet vykdydami priesaiką remtis tik Konstitucija.
Argumentas, kad partija finansavo Seimo narių rinkimą, išvis neišlaiko kritikos, nes partijos didžia dalimi finansuojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Už Konstitucijos pažeidimą Seimo nariams numatyta net apkalta, bet „tapiniškoje“ demokratijoje tai, matyt, nėra svarbu.
Andrius Tapinas pamiršo, kad jo mėgstamas kryžiažodžių sprendimas dažnai proto neprideda, kaip ir kalbėjimas apie demokratiją įsitikinusio komunisto nepaverčia demokratu. A. Tapino vadovaujamos, Lietuvoje legaliai veikiančios žiniasklaidos priemonės išpuolis prieš Prezidentą ir kitaip mąstančius Lietuvos žmones, pompastiškai atsisakant atsiimti Globalios Lietuvos apdovanojimą, parodo tikrąjį „demokratijos“ šauklių veidą.
Kita vertus, gal ir gerai, kad neatsiėmė apdovanojimo, gal iš tiesų nebuvo jo vertas. Ar toks demokratijos supratimas labai skiriasi nuo A.Lukašenkos? Matyt, dabar šalia neapykantos ir netolerancijos vieneto – vienos Maldeikienės, jau turime naują antidemokratijos vienetą – vieną Tapiną.
Taigi Prezidentui teks veikti selektyvios „demokratijos“, paremtos „naujoviško ir modernaus“ Lietuvos Konstitucijos interpretavimo, sąlygomis.