Rimantas Jonas Dagys. Ar turint „vasalo mentalitetą“ galima kurti demokratiją?

Viešos kalbos nestokoja pakilaus tono ir pamokymų visiems aplinkui, konsultuojame visus, kaip kurti „tikrą“ demokratiją, nors patys jau, atrodo, senokai pamiršo, kokia yra tikroji demokratijos prasmė. Jeigu pagrindiniu argumentu, sekant Vladimiro Putino pavyzdžiu, tampa vidaus ir išorės priešų paieška ir iš to kylantis kitaminčių kaltinimas prorusiškumu (net Bažnyčiai ar realiai kovojusiems su sovietų režimu žmonėms), supranti, kad demokratija čia mažiausiai kvepia, o tikrų argumentų pagrįsti savo propagandai neliko.

Apie pažangią vadybą postringauti nevengiantys valdantieji yra visiškai pasimetę. Audringas mažai kvalifikuotos komandos agitavimas už skiepijimąsi patiria fiasko – Lietuva atsilieka nuo ES skiepijimo vidurkio, skiepai laukia galiojimo pabaigos šaldytuvuose, žmonės dorai nežino, skiepytis ar nesiskiepyti. Vis didesnė dalis žmonių tiesiog netiki oficialia propaganda, matydami skleidžiamą melą apie Šeimų maršą, ir aršų puolimą tų trijų ketvirtadalių Lietuvos žmonių, norinčių apsaugoti savo šeimas nuo valdančiųjų, piliečiai nelabai tiki informacija ir apie skiepus. Jie mato, kaip konservatoriai iš nuolankumo ir/ar siekdami pragmatinės naudos uoliai lenkiasi ES elite dominuojančiai ir propaguojamai LGBT ideologijai. Visa tai nedidina pasitikėjimo valdžia. Nedidina pasitikėjimo ir kol kas mažai sėkmingos pastangos riboti, neleisti pirkti baltarusių atominėje elektrinėje pagamintos elektros. Vėl gi, žmonės prisimena ir stebisi, kaip anksčiau pro elektrinę važiuojantys „dviratininkai“ jos nepastebėjo.

Paskutinė naujiena – netikėtai (?) pradėję plūsti ekonominiai migrantai per mūsų sienas. Vienu metu daug kas iš dabartinės valdžios „fanų“ smerkė Viktorą Orbaną už sienos Vengrijoje nuo pabėgėlių statybą. Dabar susizgribome, kad siena su Baltarusija yra kiaura, nors žodžiais jau seniai šnekame apie galimus ateiti iš kaimyninės šalies pavojus, pvz. „žalius žmogeliukus“.

Demokratinė sistema negali gyvuoti, jeigu priimant politinius sprendimus per savo atstovus valdžioje neveikia tautos atstovavimas. Juk Lukašenką smerkiame, kad jis neleidžia demokratiškai išsirinkti baltarusių atstovų į valdžios institucijas. Lietuvos žmonės teisėtai tikisi, kad mūsų atstovai Seime ar ES tinkamai atstovaus Lietuvos žmonių nuomonei, o ne nuolankiai, t. y. vasališkai, o gal net vergiškai, taps kitų šalių interesų vykdytojais. Suprantu, kad nėra lengva, kai tavo gyslomis dažnai teka prisitaikiusiųjų prie sovietmečio ar jų palikuonių kraujas, bet norėtųsi tikėti, kad mūsų atstovai bent stengsis tai daryti.

Taigi, žmonės tikisi, kad priešingai nei sovietmečiu, į ES institucijas išrenka ne kitų šalių vasalus, bet šalies istorija, patirtimi, šalies kultūra besididžiuojančius pasiuntinius. Tikisi, jog derindami nuomones jie nesigėdys savo šalies. Tikisi, kad jie savo buvimu padės sustiprinti siekį ES sugrįžti prie pamatinių, šią sąjungą sukūrusių vertybių, kurias gero gyvenimo ir laisvo laiko pertekliaus „išvarginti“ kai kurie europarlamentarai ar ES komisarai primiršo. Balsavimu smerkdami vengrus, lenkus, aukodami mūsų šalis LGBT dievams, vakariečiai europarlamentarai užmiršo, kad ES gyvena ne pagal jų fantazijas, bet pagal Lisabonos sutartį, užmiršo, kad ES yra nepriklausomų valstybių sąjunga.

Europos parlamentas iš viso yra keista institucija. Jis būtų buvęs prasmingas, jeigu būtų patvirtinta Europos Konstitucija, kurią taip „stūmė“ ES lyderiai, ir kurią tų entuziastingų lyderių šalių žmonės Prancūzijoje ir Nyderlanduose atmetė. Žmonės nenorėjo, kad kažkas perimtų jų šalių suverenias galias, o ypač partinius interesus atstovaujantis Europos parlamentas. ES lyderiai nepasimokė iš klaidų ir toliau nori valdyti ES pagal savo supratimą. Pasekmė to: Didžioji Britanija iš viso pasitraukė iš ES ir, nežiūrint gąsdinimų, neblogai savarankiškai tvarkosi. Tai kelia norinčiųjų valdyti bejėgišką nepasitenkinimą. Todėl ne veltui Lenkiją ir Vengriją norima padaryti pavyzdžiu savo galios įrodymu kitiems, norintiems atstovauti savo tautoms. Juk netvarka, kai nepaklūstama ES lyderių „supratimui“ apie gyvenimą.

ES lyderiams nė motais, kad Lisabonos sutartyje nėra įrašytų LGBT vertybių. Apgailėtina, kad ES „demokratijos“ gynėjai, pasitelkę Lietuvos „vasalinius“ mūsų šalies europarlamentarus, pasmerkė Vengriją už priimtą antipedofilinį įstatymą. Nuo šiol drąsiai galime sakyti, kad neaišku, kam atstovaujantis Europos parlamentas ir mūsų atstovų dauguma, jame iš esmės nusprendusi ginti pedofilus...

Manote, kad „mūsiškiai“ nesupranta, kad jie balsuoja prieš tautos valią, už religijos laisvės panaikinimą, prieš demokratiją? Vargu, jie nėra naivūs, bet turi vasalo prigimtį. Manote jie nežino, kaip LGBT paraduose tyčiojamasi iš krikščionių? Jie to nepastebi, nes tai jiems patiems patinka, nes tai patinka didesniems ponams ir gal už tylėjimą galima tikėtis dovanų. Namuose galima bus pasibėdavoti, kad „ką jie, vargšeliai, gali padaryti“!

Taigi, vietoje to, kad primintume savo vietos nerandantiems ir susireikšminusiems Europos parlamentarams apie mūsų ir mūsų likimo brolių sovietmečio okupaciją ištvėrusios tvirtybės šaknis, „mūsiškiai“ nuolankiai, kaip ir sovietmečiu, savo nuomonę geriau nutylėjo.

Bet tai yra kelias į demokratijos diskreditavimą ir sunaikinimą, į ES silpninimą ir jos galimą iširimą. Mes neturėtume būti tuo suinteresuoti, na, išskyrus tuos, kurie iš tiesų to nori.