Visi pamename pernai metų itin skaudų atvejį, kuomet vos 8-erių metų berniukas, po ilgos dienos mokykloje, iki namų parvežtas geltonuoju mokykliniu autobusiuku, buvo partrenktas ir mirtinai sužalotas einantis per kelią. Likus vos keliems metrams iki namų. Jį parvežęs vairuotojas turėjo saugiai pervesti berniuką per kelią, nes šioje vietoje nėra perėjos ir pereiti saugiai vienam – neįmanoma. Tačiau vairuotojas nesilaikė taisyklės ir tai tapo šeimai viso gyvenimo tragedija.
2016-aisiais 15-metis mokinys nebuvo įleistas į kasdien iš mokyklos vežantį autobusą, nes namuose pamiršo mokinio pažymėjimą, o daugiavaikėje šeimoje augantis vaikas neturėjo pinigų bilietui įsigyti. Nusprendęs vykti pakeleivinga mašina, įvykus autoįvykiui, mokinys žuvo. Vos 15-kos. Ir tik todėl, kad pamiršo dokumentą, o vairuotojas aklai laikėsi taisyklių.
Praėjusį rudenį tapau įvykio liudininke, kuomet nepilnametis, važiuodamas dviračių taku Gedimino pr., kad ir kaip stengėsi, nespėjo sustabdyti dviračio, kai prieš pat jį į perėją nesidairydama įžengė vyresnio amžiaus moteris. Vos 11–12 metų berniukas ją parvertė. Jis taip drebėjo, verkė, atsiprašinėjo, o šoko ištikta moteris jį keikė visais žodžiais, kokių tik nėra lietuvių kalbos žodyne. Niekas nenukentėjo, laimei, susidūrimas buvo menkas, greitosios pagalbos neprireikė. Tik berniukas vis raudojo „atsiprašau, aš tikrai laikiausi visų taisyklių...“. Tuo tarpu moteris neatlįžo „aš per perėją ėjau!!!“.
O juk galėjo viskas baigtis tragiškai – nė karto į kairę ir dešinę nė nežvilgtelėjusi moteris, neįsitikinusi jog saugu eiti, įžengusi į perėją galėjo taip išgąsdinti vaiką, jog šis pasuktų į automobilių važiuojamąją dalį ir su visu dviračiu atsidurtų po automobilio ratais... Ačiū Dievui, užteko keliolikos minučių visiems nurimti, po pokalbio susitaikyti. Drąsinau berniuką – jis vos vyresnis už mano sūnų, jog tai tikrai nebuvo jo kaltė, o šis atsisveikindamas vis gi nusprendė dviratį vestis, ne važiuoti juo.
Moteris teisi – ji ėjo per perėją, tačiau dar teisesnis berniukas – į perėją įžengti nesidairius yra saugaus eismo taisyklių nesilaikymas, kuris gali kainuoti gyvybę. Būtent to mes mokome savo vaikus: „nekirsk gatvės, jei nėra perėjos“, „neženk į gatvę net perėjoje, kol neįsitikinai, jog saugu“, „neženk į gatvę degant raudonam, geltonam šviesoforo signalui, net jei matai, jog tavo autobusas atvažiuoja...“. Tuo tarpu mes, suaugę, elgiamės kaip tik taip. Juk skubam! Skubam važiuoti, skubam lėkdami mirksint žaliam ar net įsižiebus geltonam šviesoforo signalui, dažnai iš paskos tempiam vaiką „paskubėk, greičiau, nesvarbu tos taisyklės, mes pavėluosim“, dažnu atveju puolam net po ratais „juk tai mano perėja, aš turiu teisę!“ ir t.t.
Remiantis policijos pateiktais duomenimis, per dešimtmetį – nuo 2007-ųjų iki 2017-ųjų, šalyje žuvusių vaikų (iki 18 metų) skaičius sumažėjo 90 proc., sužeistų vaikų – 14 proc. Jei 2007-aisiais šalies keliuose žuvo 70 ir buvo sužeista 740 vaikų, po dešimtmečio, t. y. 2017-aisiais, keliuose žuvo 7 vaikai, sužeisti – 638. Tai kasmet skiriamo vis didesnio dėmesio saugaus eismo švietimui ir prevencinėms programoms šalies mokyklose rezultatai. Tačiau didžiausią įtaką savo vaikams mes darome savo pavyzdžiu. Todėl linkiu mums, suaugusiems, šiek tiek lėtesnio rudens, atsakingesnio rugsėjo, saugokime savo didžiausią turtą. Būkime empatiški, žmogiški, pažiūrėkime į kiekvieną atvejį individualiai, kad ir tokį, kaip pamirštas mokinio pažymėjimas. Ar gi mes, suaugusieji, nepamirštame? Būkime atsargūs šalia mokyklų – vaikai išbėga į gatvę, jie dar tik mokosi būti atsakingi. Ir niekada nenumokime ranka, jei mūsų vaikai mums primena saugaus eisimo taisykles. Padėkokime jiems už tai ir saugiai aukime drauge.
Aukščiau paminėta statistika atrodo guodžianti, mokyklinukų žūčių keliuose mažėja, tačiau pabandykime pasakyti tai žuvusių, suluošintų vaikų tėvams – jūsų vaikas vos 6-tas ar 7-tas šiemet, o anksčiau net 70 žūdavo... Skamba paguodžiančiai? Dirbu su daugybe socialinių projektų, matau ir girdžiu daugybę skausmo, nevilties, noro atsukti laikrodį istorijų, tačiau niekada nepamiršiu žodžių, išgirstų iš psichologinės pagalbos ieškančio žmogaus, kuris partrenkė ir suluošino vaiką visam gyvenimui: „Aš dabar tiksliai žinau, kad pragaras yra, nes aš kiekvieną dieną jame esu...“ Vaikai ir avarijos – ne statistika. Tai didžiulė tragedija daugybei žmonių, artimųjų, abiem pusėms...
Tikiu, jog netolimoje ateityje visi geltoni mokykliniai autobusiukai, ypač važinėjantys atokesnių vietovių keliais, naudos iššokančius raudonus STOP ženklus (kaip tai yra JAV ir kitose šalyse), sustabdančius eismą abiejomis kryptimis, o mokinukai saugiai kirs kelią namo į mamų ir tėčių glėbius. Tokiam sustojimui „sugaišime“ vos kelias minutes, tačiau nesugaišime viso gyvenimo graužačiai ir begaliniam skausmui. Prie šio pokyčio ketinu aktyviai prisidėti, nes prisiimti atsakomybę už kiekvieną vaiką yra mūsų – saugusiųjų – pareiga.
Atsakingų ir šiek tiek lėtesnių mokslo metų mums visiems!