Bet, deja, šiandien turime ne sumažėjusią, o, priešingai, padidėjusią administraciją. Išsipūtusią iki 1081 tarnautojo (Sodros duomenys, 2018 m. gruodis).
Palyginimui: Sodros duomenimis, Kauno miesto savivaldybėje dirba apie 660, Klaipėdos – apie 460, Šiaulių – apie 250 tarnautojų. 60-yje Lietuvos savivaldybių jų administracijose iš viso dirba apie 13 300 žmonių.
Vidaus reikalų ministerijos rekomendacijose dėl leistino pareigybių skaičiaus nustatymo teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybėje, praktiškai kas penktas dirbantysis, ūkiškai sakant, yra „viršininkas“. Pagal vadovaujančių ir nevadovaujančių darbuotojų santykį Vilnius lenkia kitas savivaldybes ir bendrą Lietuvos vidurkį. Vadovaujančių darbuotojų procentas Vilniaus savivaldybės administracijoje viršyja 20 proc. Vien tik mero patarėjų yra 7. Statistika rodo, kad pastaraisiais metais 39 iš 60 Lietuvos savivaldybių plėtė savo administracijos aparatus, o aktyviausiai tai darė Vilniaus miesto savivaldybė (LRI duomenys).
Tenka pripažinti, kad savivaldybių administracijų darbuotojų skaičiui įtaką daro daugelis veiksnių. Tai ir demografiniai rodikliai, ir savivaldybės gyventojų socialinę sudėtį charakterizuojantys rodikliai, ir savivaldybės viešojo sektoriaus organizacijų skaičius bei jų funkcijos, ir savivaldybės teritorijoje esančių verslo subjektų, kurių veiklai būtina gauti licencijas ar leidimus, skaičius, ir savivaldybės teritorijoje esančių kultūros ar gamtos saugotinų objektų skaičius bei vertingumas, ir statybos darbų masto, urbanizacijos lygio skirtumai, ir savivaldybės įgyvendinami projektai ir panašiai.
Atsižvelgiant į visus tuos veiksnius, ekonominį-finansinį pagrindimą, kaštų ir naudos analizę, reorganizacijos metu, skaidant Vilniaus miesto „mega“ savivaldybę į penkias kompaktiškas, efektyvias savivaldybes, biurokratų skaičių galima būtų sumažinti maždaug 20 procentų. Iki 150-170 tarnautojų kiekvienoje sostinės savivaldybėje, dalį funkcijų perduodat seniūnijoms.
Mat visos savivaldybių funkcijos yra nustatytos įstatymuose. Pagrindiniame Vietos savivaldos įstatyme yra labai aiškiai surašytos visos savarankiškos ir valstybės deleguotos funkcijos. O savivaldybės administracija, kaip ir bet kuris kitas organizmas, veikia pagal tam tikrus, nesunkiai aprašomus ir lengvai suformuluojamus algoritmus. Per pastaruosius 30 metų technologijos pažengė devynmyliais žingsniais, o Vilniaus savivaldybės administravimas iš esmės beveik nekito. Čia, manyčiau, yra didelis potencialas mažinant biurokratiją ir tobulinant paslaugas vilniečiams.
Siekiant optimizuoti Vilniaus savivaldybėje vykdomas funkcijas, būtina atsisakyti perteklinių, nebeaktualių ar besidubliuojančių funkcijų. Pamenu, kaip Vilniaus miesto gatvių ir jų istorijos tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas pasakojo apie carinės imperijos laikais Vilniuje prie savivaldybės veikusį transporto skyrių, kuriame buvo karietos ir vežikai, o vėliau, nebelikus karietų, vežikai vis dar buvo likę. Manyčiau, kad panašių dalykų galima sutrasti ir dabartinėje savivaldoje.
Iš kitos pusės, mažinant administraciją reikėtų plėsti piliečių atstovavimą, didinti penkių Vilniaus savivaldybių tarybų narių skaičių. Kodėl? Todėl, kad toks didinimas reikšmingo poveikio miesto biudžetui nepadarytų, nes tarybos nariai negauna įprasto tradicinio atlyginimo. Jiems tik yra kompensuojama už tas valandas, kurias jie sugaišta posėdžiuose, į kuriuos juos privalo išleisti darbdaviai. Tos kompensacijos sudaro po šimtą-pusantro šimto eurų per mėnesį.
Tarybos narių skaičių Vilniaus savivaldybėse būtina didinti, siekiant geresnio miestiečių atstovavimo, glaudesnio ryšio su gyventojais. Dabar 51 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys atstovauja per 600 000 Vilniaus gyventojų, o štai, pavyzdžiui, Birštono ar Nidos 15 tarybos narių atstovauja po 3000-3500 gyventojų. Vienam Birštono tarybos nariui tenka 200-230 gyventojų, o štai Vilniaus tarybos narys atstovauja 10 000-12 000 gyventojų. Ūkiškai sakant, vienam Vilniaus tarybos nariui tenka 40-imt „birštonų“. Disproporcijos tiesiog milžiniškos.
Naujausi Eurobarometro tyrimai rodo, kad Lietuvoje lietuviai jaučiasi labiausiai negirdimi ES. Vos 30 proc. respondentų sutinka su teiginiu, kad jų balsas Lietuvoje ką nors lemia ir net 63 proc. respondentų įsitikinę, kad jų nuomonė niekam neįdomi, nesvarbi, o jų balsas nėra girdimas.
Skaidant sostinės savivaldybę į 5 atskiras, mano matymu, algoritmas būtų labai paprastas – mažinam administraciją ir biurokratiją, daugiau funkcijų deleguojam seniūnijoms, o žmonių deleguotų tarybos narių skaičių šiek tiek padidiname.
Smulkesnėse ir arčiau žmonių „nusileidusiose“ Vilniaus savivaldybėse būtų ūkininkaujama, šeimininkaujama efektyviau. Mažiau apleistų, užmirštų, bešeimininkių mikrorajonų. Kiekvienoje iš penkių savivaldybių dirbtų tame mikrorajone gyvenantys ir čia rinkti žmonės. Jiems būtų geriau suprantamos ir sprendžiamos atskiro mikrorajono, atskiros teritorijos specifinės problemos, bėdos, iššūkiai, geriau atliekamos savarankiškos ir valstybės deleguotos funkcijos. Iš to laimėtų ir savivalda, ir visi miesto gyventojai.