Esu įsitikinęs, kad pasitikėjimas valstybe sugrįš tuomet, kai sumažinsime socialinę atskirtį, vaikus auginančios šeimos gaus daugiau paramos ir kiekvienas turės galimybių dirbti bei užsidirbti. Kai žmonėms padidės pajamos, pagerės ir Lietuvos konkurencingumas kitų šalių atžvilgiu.
Mažiau reiškia daugiau
Aš suprantu, kad mokesčiai reikalingi klestinčios valstybės išlaikymui, tačiau tai nereiškia, kad jie privalo būti labai dideli. Dabar neverta elgtis trumparegiškai „pasiskolink ir išdalink“, o verta imtis programos „Mažesni mokesčiai, didesni atlyginimai“.
Tai ilgalaikė veiksminga politika – paprasčiau mokami mažesni mokesčiai, o reinvestuojamas pelnas neapmokestinamas.
Per krizes reikia mokytis, o ne kartoti klaidas. Iš dabartinio sunkmečio galima išeiti daug efektyviau, jei artimiausius dvejus metus nedidinsime mokestinės aplinkos, o vėliau diegsime diferencijuoto PVM politiką.
Sumažintas PVM tarifas turėtų būti taikomas kasdienių produktų krepšeliui, centralizuotam šildymui, viešajam transportui, viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms, knygoms ir spaudai, vaistams ir sveikatinimo paslaugoms, sveikam maistui bei šviežiai atšaldytai mėsai, paukštienai, žuviai, viešojo maitinimo paslaugoms. Žinoma, išskyrus alkoholinius gėrimus.
Tai reikšmingai prisidėtų prie socialinės atskirties mažinimo, minimalias pajamas gaunančiųjų pragyvenimo lygio gerinimo ir bendro vartojimo. Ar šis planas tikrai toks utopinis?
Minimalus atlyginimas – pusė vidutinio
Dar ne viskas. Minimalaus atlyginimo dydis neturi priklausyti nuo politikų geranoriškumo, o sudaryti pusę vidutinio atlyginimo šalyje. Tiesa, jau dabar politikai manipuliuoja šiuo ekonominiu dėsniu – žada 60 procentų ar daugiau – tik išrinkit.
Kam statyti vežimą priešais arklį? Juk ekonomika sukuria minimalų atlyginimą, o ne atvirkščiai. Didinkime vidutinį atlyginimą darbais, o ne minimalų politiniais sprendimais. Tai reiškia – dirbkime efektyviau, naujoviškiau, kelkime visas ūkio sritis į aukštesnį lygį, leiskime smulkiesiems padoriai dirbti ir užsidirbti. Minimalusis kils automatiškai.
Akivaizdu, jog savarankiškai dirbantys asmenys sudaro vis labiau pastebimą dirbančiosios visuomenės dalį. Jiems taip pat reikia palankesnės ir paprastesnės mokestinės aplinkos.
Vyresnio amžiaus darbuotojai taip pat turi turėti šansą užsidirbti daugiau ar už ypač didelį stažą gauti „tryliktą pensiją“. Akivaizdu, kad 65-erių metų riba šiuo metu darbo rinkoje yra diskriminacinio pobūdžio.
Kai kurios ekonomikos sritys nuo pasaulinio viruso siautėjimo nukentėjo labiausiai. Turizmo sektorių būtina kuo skubiau įtraukti į valstybės prioritetinių sričių sąrašą ir skatinti kultūrinį bei sveikatos turizmą.
Kas padėtų kaimo žmones aprūpinti gerai apmokamu darbu ir moderniomis gyvenimo sąlygomis? Būtina efektyviau pereiti nuo pirminių žemės ūkio produktų prie gamybos. Žaliavos perdirbimas vietoje sukuria aukštesnės pridėtinės vertės produkciją.
Tai kuria papildomas darbo vietas, kelia pragyvenimo lygį dabar gerokai užmirštose kaimiškose vietovėse. Taip pat verta skatinti produkciją vartotojams pirkti tiesiogiai iš ūkių.
Visa tai skambėtų lyg eiliniai politiniai lozungai, jei neegzistuotu valstybiniai įrankiai visus išvardintus dalykus išjudinti, paskatinti. Būtent tam ir turi būti naudojami skolinti milijardai – aukštesnei vertei kurti.
Tik versli šalis – stipri šalis
Manau, kad gimstamumo didinimas iš esmės yra finansinio skatinimo sprendimas. Ekonominis gerbūvis sukuria saugumo jausmą jaunoms šeimoms, kurios tokioje situacijoje jau neatidėlioja vėlesniam laikui būsto pirkimo ir šeimos kūrimo.
Dabar yra kaip niekad būtinos specialios programos, skatinančios auginti vaikus.
Derėtų nepamiršti, kad daugybė Lietuvos piliečių su vaikais gyvena ir dirba emigracijoje. Jiems reikia sudaryti palankias sąlygas sugrįžti ir sklandžiai integruotis.
Čia mums padėtų referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. Sakote, kad toks jau buvo? O ar žmonėms tikrai buvo tinkamai ir aiškiai pateikta, apie ką eina kalba? Ar tikrai nebuvo nueita į pseudopatriotizmą „išvažiavote, tai negrįžkite“?
Nemaža dalis mūsų tautiečių prarado pilietybę tiesiogiai jos neatsisakydami, o dėl įvairiausių priežasčių gaudami kitą pilietybę. Daugelis siūlo nesureikšminti pilietybės, nes tautybė juk neprarandama. Tačiau išeiviams pilietybė ypač dažnai yra paskutinis siūlas, rišantis su Lietuva.
Jei mes esame šalis, kuri moka neprarasti savo išvykusių vaikų, tai turime ekonomiškai bei emociškai turtingą ateitį. Nepamirškime, kad Lietuva yra žmonės – ne tik teritorija.