Ko verta Lietuvos užsienio politika, jei šalis neturi ambasadorių tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija, Turkija, Australija. Taip pat ambasadorių neturime ES, UNESCO, Europos Taryboje. Pirmiausia – tai nesolidu. Menksta šalies vardas ir galimybės.
Antra – tai spjūvis diplomatinėms tradicijoms. Taip pat neramina, kad situacija primena Konstitucinio teismo teisėjų neskyrimo istoriją, kuomet pasibaigusi jų kadencija užtruko dar kone metus. Kilo spėlionių, kad valdantieji ieško sau politiškai palankių kandidatų.
Diplomatinė gėda
Bijau, kad ir su ambasadoriais situacija panaši. Priminsiu, kad Prezidentas Gitanas Nausėda nemato galimybės, jog buvę užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai Linas Linkevičius bei Raimundas Karoblis pretenduotų užimti ambasadorių postus JAV ir Europos Sąjungoje.
Motyvas – būtinas „politinis atšalimas“. Bijau, kad tikroji priežastis – minėtieji politikai jau nėra reikalingi – nei valdantiesiems, nei opozicijai. Kol jie turėjo vertę, tol buvo jiems žadami ambasadorių postai. Panašu, kad jau ilgą laiką ieškoma naudingų, o ne šio vardo vertų kandidatų.
Ne, aš neagituoju už minėtus kandidatus. Net priešingai – ieškokime kitų! Mano manymu, į situaciją reikia pažvelgti drąsiai ir išmintingai. Paskirkime ambasadoriais jaunus ir perspektyvius asmenis be ilgamečių partinių protekcijų. Nereikia politikos sunkiasvorių su savo partiniu šleifu. Tegul tai būna žmonės, kuriems nėra ir keturiasdešimties.
Lai tarptautiniai santykiai būna švieži, jauni, aktyvūs, besikeičiantys pagal esamą situaciją pasaulyje, o ne politines kovas čia – šioje padangėje, ant Lietuvos žemelės. Kodėl tai siūlau? Gal tai padėtų labiau įsiklausyti į tą lietuvių išeivių kartą, kurią Lietuva prarado?
Žaidimas emigrantų jausmais
Priminsiu, kad daugybė lietuvių, išvykusių jau laisvos Lietuvos laikais, dėl daugybės priežasčių neteko savo pilietybės – prarado lietuviškąją, nes aplinkybės privertė imti kitos šalies pilietybę. Čia pakyla trolių ir nacių skėrių gauja su savo „išvažiavo, tegul ir pasilieka“.
Iš tiesų praktiškai kiekviena Lietuvos šeima patiria tą jausmą, kai artimi žmonės gyvena už tūkstančių kilometrų. Per šias Kalėdas daugelis jų ir grįžti negalėjo. Tai svarbi situacija kiekvienam Lietuvos piliečiui, kurio vaikai ar tėvai kažkodėl jau ne piliečiai.
Yra politikų ir apžvalgininkų, kurie sako, jog pilietybė yra tik techninis ar teisinis terminas, nurodantis į kurios šalies biudžetą moki mokesčius, kurioje kariuomenėje tarnauji. Kad ir kaip putas leistų lokalios reikšmės naciai, pasaulio lietuviams taip neatrodo. Dauguma jų vertina pilietybę kaip svarbų ryšį su savo gimtine.
O kaip tai suvokia Užsienio reikalų ministerijos galvos? Sakyčiau – keistai ir dviprasmiškai. Visai neseniai Užsienio reikalų ministerija pasiūlė leisti išeivių iš Lietuvos palikuonims atkurti Lietuvos pilietybę, tik jei jie pateiks prašymą Migracijos departamentui fiziškai atvykę į šalį.
Migracijos departamentas tam labai pritarė ir paantrino, kad kitame pasaulio gale gyvenantys išeivių palikuonys taip būtų skatinami „atkurti, užmegzti ir puoselėti ryšius su valstybe“.
Kas nutiko? Politikus užvaldė emocijos? Po poros dienų šios institucijos atsipeikėjo ir atsisakė tokio pasiūlymo. Nuo siūlymo suleisti nagus į Lietuvos žemelę ir pakvėpuoti tyru gimtinės oru iki geranoriškų išeivių lėšų ir laiko taupymo! Gal būtų geriau tiesiog pasakyti – atleiskite, mes susimovėme, pabandom iš naujo.
Išsisukinėjimai tik demaskuoja manipuliacijas – atsakingos institucijos painioja jausmus ir teisę, maišo emocijų ir procedūrų mišrainę, nes tiesiog jų galvos neišneša situacijos esmės.
Apsispręskite, kas jums yra pilietybė. Iš to, kad ją atimate iš čia gimusių ir išvykusių Lietuvos vaikų – tai tik teisinis reiškinys ir jokių meilių ar seilių.
Iš to, kad siūlote pakvėpuoti lietuvišku oru ir tik tada bus pilietybė – kiaura manipuliacija, jausmų ir emocijų paketas, kurį duosite, jei tik sugrįžėlis pašoks kadrilį, padainuos apie alų arba išvirs cepelinų. O gal tiesiog neatimkite iš žmonių to, kas jiems brangu?
Kokių trūksta – „vertų“ ar „naudingų“
Ką tokia padėtis su ambasadoriais reiškia? URM neveiksnumą? Valdančiųjų neįgalumą? O gal mums ambasadų išvis jau nereikia? Gal Pasaulio lietuvių rinkimų apygardos sukūrimas ir referendumas dėl pilietybės taip pat tik įvaizdžio dalis ir akių dūmimas?
Drįstu teigti, kad konservatorius Gabrielius Landsbergis, nors ir būdamas iš šeimos, kur politikos kultūra tęsiasi iš kartos į kartą, nesusitvarko su užsienio reikalų ministro pareigomis. Nejaugi trūksta išmanymo? O gal partiškumas trukdo? Deja, bet užsienio politika, kuri liečia mūsų išeivius tautiečius, vyksta tik šioje sienos pusėje.
Jei neturime ambasadorių JAV, tuomet esame kaip Šiaurės Korėja, kuri nepalaiko tiesioginių diplomatinių santykių su šia šalimi. Jei mums pakanka, kad pasaulyje esame atstovaujami kaip ES dalis, tuomet nustokime žaisti laisvą, savarankišką ir nepriklausomą valstybę, kuriai reikalingas Prezidentas ar savas Seimas.
Ambasadoriai reikalingi ne tik šalies prestižui pabrėžti, bet ir rimtoms problemoms spręsti. Reikia gerų santykių su nauja JAV administracija, būtini aktyvūs ryšiai sprendžiant pandemijos problemas ar išreiškiant Lietuvos poziciją Europos Sąjungos institucijose.
Aš dabar jau nesistebiu, kad valdantieji, perėmę ankstesnės valdžios neužlopytą diplomatinę skylę, nesugeba jos užlopyti. Šie valdantieji – kaip ir buvusieji – iš tiesų neturi pakankamai jautriai ir aiškiai situaciją suvokiančių asmenybių. Nėra vertų užimti šias pareigas.
O jei yra – jie nėra naudingi partijai, netinkami ir nenaudingi pagal partinę liniją ar hierarchiją. Kitų šalių atstovai jau dirba su nauju JAV prezidentu Joe Bidenu, o mes – miegame. Kur atsidursime, kai pabusime?